„Galaktikos“ – išskirtinis spektaklis Lietuvos teatro kontekste. Nagrinėdamas retą, Aspergerio sindromą turinčio paauglio gyvenimo temą, spektaklis išplečia teatro ribas, įsileisdamas į savo orbitą dar vieną kito, kitokio temą. Spektakliui pasirinkta gana reta – popieriaus teatro – technika dar labiau išryškina gvildenamą temą, tuo pačiu supažindina žiūrovą su naujomis, netikėtomis teatro galimybėmis.
Dvylikametis Karolis ieško, kaip pritapti kasdienybėje, kuri jam kelia iššūkius kiekviename žingsnyje: mokykloje, namuose, bendraujant su bendraamžiais ir net artimiausiu žmogumi – mama. Vaikinas stengiasi išlikti savimi pasaulyje, kuriame ne visi nori priimti jį tokį, koks yra. Tiesa, Karolis turi ir paguodos uostą – savo kambarį, kuriame atsideda savo pomėgiams – origamiui ir kosmosui.
Laukdami premjeros siūlome skaitytojams interviu su spektaklio režisiere, dukart Auksinio scenos kryžiaus laureate Jūrate Trimakaite bei idėjos autore, aktore Kristina Mauruševičiūte ir dviem spektaklio aktoriais – Artūru Dubaka bei Gabija Jaraminaite.
– Jūrate, kaip manote, ar tokių temų, apie kurias kalba „Galaktikos“, gvildenimas teatre reikalingas?
– J. T. Manau, kad labai reikalingas. Ir ypač jaunimui. Spektaklis yra apie Aspergerio sindromą turintį paauglį Karolį, bet tai ne tik apie jį. Buvimas kitokiu, vienatvė ir draugo paieškos yra visiems aktualios ir universalios temos.
– Ar įmanoma tokiomis temomis kalbėti scenoje? Ko tai reikalauja iš kūrybinės grupės?
– J. T. Aš pasirinkau vizualinį kelią. Tokiu būdu galima perteikti, kaip Karolis mato jį supantį pasaulį. Be to, norėjau panagrinėti kontrastą tarp jo (personažas pateikiamas per draminį aktorinį kelią) ir jį supančios aplinkos, prie kurios jis nepritampa (pateikiamą per popieriaus teatrą, siluetus). Iš aktorių tai reikalauja ne tik aktorinės vaidybos, bet ir lėlių teatro technikos išmanymo, įvaldymo bei precizikos.
– Pjesės perteikimui ėmėtės įdomios, nestandartinės, retai mūsų teatro scenoje matomos popieriaus teatro estetikos. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– J. T. Labai džiaugiuosi scenografės Medilės Šiaulytytės darbu. Popieriaus teatras, ar tiesiog paprasčiau išsireiškus, lėlių teatro darbo specifika reikalauja labai daug darbo, kantrybės ir prisitaikymo iš aktorių.
– Artūrai, Gabija, ne pirmą kartą dirbate su idėjos autore ir prodiusere Kristina Mauruševičiūte. Kaip manote, kur jūsų darnaus jau kelerius metus trunkančio bendradarbiavimo paslaptis?
– A. D.: Gali būti, kad sutampame kažkokiame giluminiame lygmenyje, kažkokiose pamatinėse vertybėse. Mudu su Kristina vienas kito akiratyje atsidūrėme po vienos aktorių meistriškumo stovyklos, kuri vyko maždaug prieš dešimtmetį. Nuo to laiko retkarčiais susitikdavome kokiame trumpame projekte. Per tuos kelis kartus, matyt, abu supratome, kad mums lengva dirbti kartu, nesukeliame vienas kitam įtampos ir galime kurti bei juokauti. Štai kartą Kristina, ieškodama, kas įkūnytų dramaturgės Dianos Gancevskaitės sukurtą beveik poetą, beveik girininką Vaidotą „Brūzgynų eilėms“, prisiminė mane. O nuo tol viskas kažkaip „sulipo“, man su Kristina lengva, o Dianos tekstas, rodos, buvo parašytas apie mane – aš kažkada norėjau būti poetu, myliu gamtą. Žodžiu, kažkaip stebuklingai sutapo daug dalykų ir buvo smagus kūrybinis procesas. Matyt, todėl nebuvo didelių dvejonių nei man, nei Kristinai, kai atsirado „Galaktikos“. Tekstas jautrus, nebuvo sunku atjausti ir įsijausti į medžiagą. O kai šie esminiai komponentai veikia, visos problemos, kylančios pakeliui į finišą, yra tik uždaviniai, kuriuos smalsu išspręsti.
– G. J.: Su Kristina esame pažįstamos gana seniai – ne tik esame kartu vaidinusios, bet ir buvusios aktorinės technikos kursuose, taip pat susitinkame „Aktorių studijoje“, kur palaikome savo aktorinę formą. Bendravimo paslaptis, matyt, – pasitikėjimas ir pagarba. Mūsų požiūriai į darbo etiką, į aktorystę – labai panašūs, visada turime apie ką pasikalbėti, ką aptarti, pasidaliname, kokius naujus spektaklius matėme, kokiose parodose buvome.
– Kaip manote, ar tokių temų, apie kurias kalbama „Galaktikose“, gvildenimas teatre reikalingas? Apskritai, ar įmanoma tokiomis temomis kalbėti scenoje? Ko tai reikalauja iš kūrybinės grupės?
– K. M. Manau, svarbu Aspergerio sindromą turintiems asmenims suteikti balsą, siekti, kad jų istorijos būtų matomos ir girdimos platesnei mūsų visuomenės daliai, taip didinant supratimą apie autizmą ir padedant autistiškiems asmenims lengviau prisitaikyti mūsų visuomenėje bei visuomenei prisitaikyti prie jų. Spektaklyje siekiame parodyti pasaulį iš Karolio perspektyvos, leisti žiūrovams pasijusti jo kailyje. Tam pasitarnauja visi spektaklio elementai: veiksmas, muzika, scenografija, kostiumai, šviesos. Spektaklio premjerą jau pristatėmė Kauno miesto kameriniame teatre jaunimui ir suaugusiems ir, atrodo, palietėme visų amžiaus grupių žiūrovų širdis.
– A. D. Šios temos tikrai yra aktualios. O kalbėti apie kitokį žmogų nėra labai sunku, manau, žmonėms visuomet įdomu pamatyti kitokį nei jie ir galiausiai suprasti, kad jis nėra jau toks kitoks. Nepamenu, kieno tai mintis, bet yra toks pasakymas, kad galiausiai mes visi esame labiau panašūs, nei skirtingi. Manau, mums tikrai pavyko atskleisti ir perteikti tai, ką norėjome. O didžiausias iššūkis, bent jau man, buvo ne tema, o pasirinkta forma. Objektų ir lėlių teatras yra man visiškai nauja sritis, prieš pradėdamas repetuoti turėjau labai minimalius pradmenis. Tačiau Jūratė sukūrė labai saugią atmosferą, kurioje galėjome daug klysti ir kurti.
– G. J. Manau, kad teatre (o ir kitose meno srityse) svarbiausia kalbėti apie tai, kas iš tiesų rūpi. Žiūrovas jaučia, kas nuoširdu, o ir didesnis įkvėpimas kurti yra, kai tema tikrai jaudina. Kalbėjimas tokiomis temomis iš kūrybinės grupės reikalauja atvirumo, nuoširdumo, išsikalbėjimo, susiklausymo. Prieš pradedant repeticijas mes visi susėdome ir išsisakėme, apie ką, mūsų manymu, yra pjesė, kodėl ji mums svarbi. Taip suradome bendras temas, kurios mus visus jaudina ir vienija.
– Kokio žiūrovo laukiate „Galaktikose“?
– K. M. Laukiame atviro, smalsaus, norinčio geriau pažinti mus supančius žmones žiūrovo. Taip pat žiūrovų vienaip ar kitaip susiduriančių su Aspergerio sindromu savo asmeniniame ar profesiniame gyvenime, norinčių kurti konstruktyvius santykius su šiais žmonėmis.
– A. D. „Galaktikose“ laukiame visų žiūrovų, nežinau, kas galėtų būti abejingas šioms temoms. O jei jūs jaučiatės abejingi, tai jūsų dar labiau laukiame, ateikite ir pabandysime tą abejingumą išsklaidyti.
– G. J. Mes tikimės, kad mūsų žiūrovo amžius bus nuo maždaug 10 metų. Parodėme premjerinius spektaklius Kaune ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiems žiūrovams. Visų reakcijos buvo beveik tokios pačios. Spektaklis lyg ir skirtas paaugliams, bet pastebėjau, kad suaugusiems jis patinka dar labiau.
