Spektaklis jaunimui „Ką žinau, liūdna“ – apie depresiją, nemeilę, patyčias

Šį rudenį moksleiviai iš skirtingų Lietuvos miestų turės galimybę pamatyti interaktyvų spektaklį „Ką žinau, liūdna“. Spektaklis skirtas paaugliams, išgyvenantiems mūsų laikais dažniausiai kylančias problemas: depresiją, priklausomybes, nemeilę, norą nusižudyti ir patyčias.

„Jaučiuosi lyg koks „defektuotas“ daiktas, lyg mane būtų nuėmę nuo konvejerio visiškai sugadintą ir tėvai turėjo nešti mane taisyti dar nesibaigus garantiniam. Vis labiau įsitikinu, kad depresijos iš tikrųjų neįmanoma išgydyti, kad laimė – tai nuolatinė kova, ir suprantu, kad kovoti turėsiu visą gyvenimą. Svarstau, ar verta“, – būtent taip pagrindinės veikėjos lūpomis liejasi jautrios ir nepatogios spektaklio temos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Spektaklio režisierė, pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernytė teigia šiuo spektakliu norinti padėti jauniems žmonėms, kad jie nesijaustų visiškai vieniši su savo problemomis: „Aktorė scenoje už juos išgyvens sunkias akimirkas. Tai tarsi viešas kiekvieno iš mūsų dienoraščio skaitymas, tačiau skaitymas tų užrašų, kuriuos rašydami tikėjomės, kad kas nors juos perskaitys.“

Idėjos autorė ir pagrindinio vaidmens atlikėja Raminta Paukštytė pasakoja, kodėl, jos nuomone, tokie spektakliai yra reikalingi: „Jaunam žmogui nelengva vienam įveikti savo problemas. Kai pati buvau paauglė, man to supratimo labai trūko. Šiuo spektakliu mėginame rasti išeitį iš sudėtingų situacijų kartu. Kartais užtenka būti išklausytam. Bet tikrai ne visada.“

Kurdami spektaklį „Ką žinau, liūdna“ aktoriai stengėsi prisiminti savo pačių išgyvenimus, stebėjo jaunus žmones savo aplinkoje, rėmėsi paaugliams gerai žinomais romanais – Melvino Burgesso „Heroinas“ ir Elizabethos Wurtzel „Prozako karta“. Pasirinkta spektaklio forma – interaktyvūs etiudai, kurių eiliškumą pagal pavadinimus pasirenka patys žiūrovai, ir tokiu būdu dalis atsakomybės už spektaklio eigą atitenka jiems. „Taip tikimės vienai valandai atitraukti paauglius nuo telefonų ir leisti jiems susitikti su savimi tokiais, kokių jie patys galbūt nenori matyti iš šono“, – teigia režisierė.

Kūrėjai siekia edukacinių tikslų. Pasitelkiant objektų teatro metodą, žaismingai supažindinama su lytiniu švietimu: įvairūs daiktai – barbės, higieniniai paketai, lūpų dažai, kremai ir purškikliai – scenoje transformuojami į personažus. Pasitelkus komiškų elementų turinčius vaizdus, kuriamas liūdnas pasakojimas apie mokinę, kurią atstūmė klasės draugai.

Vieno etiudo metu žiūrovai supažindinami su „Jaunimo linijos“ veikla. Po spektaklio skiriama laiko diskusijai su paaugliais, kalbama apie emocijas, kurias iššaukia parodyti etiudai.

Spektaklį „Ką žinau, liūdna“ jau matė Kauno socializacijos centro „Saulutė“ mokinės ir Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos aštuntokai. Rugsėjį kūrybinė grupė aplankys Joniškio, Adutiškio, Naujosios Vilnios mokyklas. Spalį pasirodymai vyks Jurbarke, Smalininkuose, Gelvonuose ir Šiauliuose. Planuojama spektaklį įtraukti ir į „Kultūros pasą“, kad jis galėtų pasiekti dar didesnę paauglių auditoriją Lietuvos regionuose, kur jaunimui skirtų kultūros renginių ypač trūksta.

Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba.