Pirmiausia į akis krenta neįprastas žanras. Kas yra objektų teatras?
J. T. Objektų teatras – būdas pasakoti istoriją pasitelkus daiktus, juos animuojant.
K. M. Nors spektaklio „Spąstai“ žanrą labiau apibūdinčiau kaip kaukių teatrą, tačiau spektaklyje naudojamas kaukes jau kuriame pasitelkę objektus, tai yra, visiems gerai pažįstamus kasdienius biuro daiktus – segtuvus, trintukus, žirkles, rašymo priemones ir panašiai.
Kodėl pasirinkote būtent šį žanrą?
J. T. Mane žavi šio žanro galimybės: daiktai gali virsti personažais, metaforomis, įvaizdžiais, per daiktus galime atskleisti atsiminimus, žmonių likimus.
K. M. Spektaklio žanrą įkvėpė, ar netgi, sakyčiau, pasufleravo pati tema, kuria siekiame kalbėtis su savo žiūrovais. Spektaklyje plačiai nagrinėjame manipuliacijos reiškinį, žmogaus ir jo tarpusavio santykių dviveidiškumą ir apgaulingumą, norime atskleisti, kokias kaukes kartais vilkime siekdami savanaudiškų tikslų. Kadangi spektaklyje norėjome kalbėti apie (šiuolaikinio) žmogaus daugiaveidiškumą, jo „dėvimas kaukes“, komplikuotus, netgi agresyvius tokių žmonių tarpusavio santykius, kaukių teatro žanras atsirado tarsi savaime.
Meninę spektaklio formą, spektaklyje naudojamas kaukes įkvėpė Stasio Eidrigevičiaus, Jano Švankmajerio kūrybiniai darbai. Kūrybinio proceso pradžioje daug laiko tyrinėjome šių menininkų kūrybą. Abiejų kūrėjų darbuose daiktai, objektai tarsi pratęsia vaizduojamus žmogaus veidus, vienu vaizdiniu papasakoja to žmogaus istoriją, atskleidžia jo vidinę būseną. Pavyzdžiui, keli mėgstami S. Eidrigevičiaus paveikslai – žmogaus veidas maišelyje, ar veidas, ant kurio viršugalvio patogiai su kėde įsitaisęs kitas: žvilgteli į paveikslą, ir iš karto supranti, apie ką jis su tavimi kalba... Spektaklio kūrybinio proceso metu daug eksperimentavome, siekėme šias menines priemones perkelti į teatrą. Ieškojome objektų, kurie, virtę personažų kaukėmis, atskleistų kuo daugiau informacijos apie jų gyvenimo būdą, statusą, vidinę būseną, bei santykį su kitais.
Vizualus, siurrealistinis spektaklis „Spąstai“ yra be žodžių: jame veikėjai kalba ir artikuliuoja idėjas pasitelkdami ne žodžius, bet objektus ir judesį, todėl spektaklis bus suprantamas ne tik lietuvių kalba kalbantiems žiūrovams.
Šį spektaklį kuriate kartu su Prancūzijos menininkais. Koks jų indėlis? Kaip pradėjote su jais bendradarbiauti?
K. M. Viename tarptautiniame lėlių ir objektų teatrų festivalyje organizatoriai per klaidą, o gal ir ne, mane apgyvendino kartu su keliais būsimais spektaklio bendrakūrėjais iš Lietuvos ir Prancūzijos. Tuo metu galvoje jau sukosi pirminė spektaklio „Spąstai“ idėja, todėl ėmėme kalbėtis apie ją. Tada negalvojau, kad tiek prancūzų menininkų ir vėliau teatrų įsitrauks į bendrą kūrybinį darbą ..Bet, matyt, nuo to viskas ir prasideda.. Tai, be abejo, yra ir spektaklio režisierės Jūratės Trimakaitės nuopelnas. Ji studijavo lėlių ir objektų teatrą Prancūzijoje, žymioje Šarlevilio lėlių teatro mokykloje, todėl turėjo susiformavusį Prancūzijos menininkų ratą su kuriuo norėjo bendradarbiauti. Keletas Prancūzijos teatrų taip pat yra spektaklio koprodiuseriai, patikėjo spektaklio idėja ir rėmė jį nuo pat pastatymo pradžios.
Prancūzijos lėlių ir objektų teatras turi stiprias tradicijas ir savitą braižą. Prancūzijos lėlių ir objektų teatro menininkai puikiai išmano ir valdo įvairias šio teatro žanro technikas, jų dėka lėlių ir objektų teatrą pamačiau daug plačiau, buvau nustebinta jo formų ir stilių įvairove. Šis bendradarbiavimas profesine prasme davė daug įvairių naujų patirčių, leido save išmėginti man naujame kaukių teatro žanre. Prancūzijos scenografė, dailininke Cerise Guyon, pasitelkusi kasdienius biuro daiktus sukūrė originalias kaukes. Spektaklyje taip pat skamba puiki prancūzų kompozitoriaus Thomas Demay muzika. Spektaklio šviesų dailininkas taip pat prancūzas Felix Bataillou.
Kūrybiniame spektaklio procese taip pat dalyvavo daug įdomių Lietuvos menininkų (choreografė – Sigita Mikalauskaitė, dramaturgė – Joana Narvidė, kostiumų dailininkė – Aldona Trimakienė). Manau, lietuvių ir prancūzų menininkai kūrybiniame procese vienas kitą papildė ir turėjo galimybes mokytis vieni iš kitų.
J. T. Kaip užsiminė Kristina, po studijų LMTA išvažiavau mokytis į Šarlevilio tarptautinę aukštąją lėlininkų mokyklą (ESNAM). Baigusi mokslus pradėjau statyti spektaklius Prancūzijoje ir Lietuvoje. Pamažu Prancūzijoje susiformavo mūsų kūrybinė grupė: scenografė Cerise Guyon, kompozitorius Thomas Demay, šviesų dailininkas Felix Bataillou. Su jais dirbu ne tik Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, mūsų spektaklis „Kryptis“, pastatytas Vilniaus teatre „Lėlė“, buvo nuominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“.
Spektaklyje gvildenama manipuliacijos tema. Spektaklio aprašyme skelbiama, kad ši tema buvo įkvėpta asmeninės patirties. Galėtumėte konkrečiai papasakoti kokie būtent manipuliacijos atvejai jus įkvėpė? Ar tai yra didelė problema visuomenėje?
K. M. Spektaklį tikrai įkvėpė asmeninės patirtys. Tuo metu dirbau įstaigoje, kurioje, atrodė, turėjau daryti viską.. Kartais situacija išsirituliodavo iki absurdo. Atrodė, kad jei bus nors viena laisva ranka, jai bus sugalvotas naujas darbas ir priežastis, kodėl tai turėčiau daryti. Taip kurį laiką sukausi ir bandžiau išlaviruoti šiuose „spąstuose“, į kuriuos patekau patikėjusi gražiais, dideliais pažadais, kol vieną akimirką pažvelgusi į situaciją iš šalies pamačiau save kaip žmogų su daugybę rankų ir kojų, kurių kiekviena dirba skirtingus darbus, galva taip pat, o dešinė koja dar ir groja skirtingais muzikiniais instrumentais, kad aplinkiniams liūdna nebūtų. Šis vaizdinys ir buvo pirmasis būsimo spektaklio impulsas. Mano situacija nebuvo kažkokia išskirtinė daugelis žmonių mūsų visuomenėje susiduria su tokiu elgesiu, patenka į įvairius manipuliatorių „spąstus“. Susibūrus kūrybinei komandai daug kalbėjomės apie jų patirtis susidūrus su manipuliatyviais, toksiškais žmonėmis. Spektaklio tema, jos aktualumas ir buvo tas kabliukas, kuris lengvai subūrė tarptautinę kūrybinę komandą, visiems komandos nariams, nuo Lietuvos iki Prancūzijos, ši tema atrodė svarbi, pažįstama ir aktuali mūsų visuomenei.
J. T. O mane asmeniškai manipuliacijos tema suintrigavo plačiąja prasme. Atsimenu, mokykloje besimokant per istorijos pamokas niekaip negalėjau suprasti, kaip žmonės galėjo tikėti tokiomis žiauriomis asmenybėmis kaip Hitleris, Stalinas.. Man kaip paauglei tada tai buvo mistika.
Pradėjau domėtis manipuliacijos modeliais: politikoje, komercijoje, kaip informacija manipuliuojama medijose, internete (pavyzdžiui, skleidžiant melagingas naujienas), įvairiose sektuose ir t.t. Matote, tai tokia plati ir aktuali tema. Visgi, po ilgų paieškų, tyrinėjimų, bandymų repeticijų metu scenoje galiausiai apsistojome ties emociniu šantažu. O tai irgi tokia opi problema mūsų visuomenėje. Manau, daugelis iš mūsų yra susidūręs su tuo mokykloje, darbe, šeimoje...
Ar įmanoma manipuliacijos visiškai išvengti?
K. M. Nemanau, visi jau esame šiuose „spąstuose“. Kurdami spektaklį manipuliacijos reiškinį nagrinėjome plačiai, ne tik per žmonių tarpusavio santykių prizmę. Manipuliuoti gali ne tik žmogus žmogumi, bet ir politinė sistema, žiniasklaida, reklama, religija.
J. T. Ar Jums yra tekę išgirsti tik pusę tiesos, pusę informacijos? Ar jautėtės, kad darote ką nors per prievartą, genami baimės, kaltės, gailesčio jausmo? Ar Jums yra daug ko prižadėję, ir nieko neįvykdę? Dabar vardinu tik keletą emocinio šantažo priemonių. Manau, jei sugebėtume atpažinti tam tikrus manipuliacijos modelius, mums pavyktų išvengti nemalonių ir nepageidautinų situacijų.
Užsiminėte, kad meninę „Spąstų“ formą įkvėpė kaukės simbolio įvaizdis ir meninės interpretacijos kitų kūrėjų (Stasio Eidrigevičiaus, Jano Švankmajerio) darbuose. Kaip atkreipėte į juos dėmesį? Galbūt teko ir su jais pačiais kalbėtis ir išgirsti jų nuomonę?
J. T. Esu labai didelė šių kūrėjų gerbėja! Jautrumas, begalinė vaizduotė, subtilus humoro jausmas – štai kas mane žavi jų kūryboje! Deja, neteko su jais asmeniškai susipažinti... Jano Švankmajerio filmuose dažnai istorijos pasakojamos per objektus, daiktus. Stasio Eidrigevičiaus paveiksluose, plakatuose ar iliustracijose dažnokai personažai jautriai žvelgia pro kaukę. O kas būtų, jeigu objektus, daiktus paverstume kaukėmis spektaklyje ? Ar įmanoma būtų kaukę sukurti čia ir dabar spektaklio metu? Artikuliuoti idėjas, konfliktus, dialogus pasitelkiant dinamiškas kaukes iš objektų? Tokius iššūkius sau kėliau kaip lėlininkė spektaklyje „Spąstai“.
Galvojate, kokiai publikai skirtas šis spektaklis? Kokios auditorijos reakcijos tikitės?
K. M. Spektaklis pasižymi originalia, Lietuvoje visai nauja, itin vizualia menine forma, todėl turėtų būti įdomus žiūrovams, nebijantiems naujų drąsių teatrinių eksperimentų.
Spektaklio premjerą jau pristatėme keliuose tarptautiniuose teatro meno festivaliuose (Tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „pUp.pet“ Kijeve, „Immagini dell’Interno“ Italijoje, „Marionečiú naktyje“ Prancūzijoje, taip pat spektaklį jau pristatème keliuose Prancūzijos teatruose) ir sulaukėme puikių publikos atsiliepimų. Festivalio auditoriją Italijoje daugiausiai sudarė lėlių ir objektų teatro profesionalai, jie itin įvertino, gyrė spektaklio vizualią kalbą, jo meninę formą. Spektaklio naratyvas kuriamas pasitelkus vaizdus, asociacijas, todėl žiūrovai mielai dalijosi savo įspūdžiais, patyrimais, prisiminimais , kuriuos jiems sukėlė spektaklis. Kiekvienas jų bežiūrėdamas kūrė savo spektaklio istoriją ir jos variacijas. Kijeve po spektaklio buvome apsupti Kijevo teatrinių mokyklų studentų, kurie vienas per kitą emocingai dalijosi savo įspūdžiais, teigdami, kad tai jų geriausias matytas spektaklis. Dabar nekantraujame spektaklį pristatyti ir Lietuvoje.
J. T. Manau, visiems, kurie yra patyrę manipuliatyvių situacijų savo gyvenime ir kurie dabar apie tai gali net pajuokauti. Taip, galbūt spektaklyje Jūs kartais atpažinsite save, kolegą, ar situaciją, kurią išgyvenote. Bet tik tam, kad su šypsena palydėtumėte praeitį ir daugiau nebepakliūtumėte į jokius spąstus.