Prieš pradedant paskutinių pasirodymų ciklą, spektaklio aktorė Kristina Marija Kulinič pasakoja apie ilgą ir brandinantį „Kissmo“ kūrybinį procesą.
– Kuo Tau šio spektaklio kūrimo procesas buvo įdomus, galbūt neįprastas?
– Darbas nebuvo neįprastas, nes režisierė mus įtraukė į laboratorinio tipo procesą. Aišku, kiekvienas mūsų jį priėmėme skirtingai, bet radome sau svarbias detales.
Norėčiau išskirti proceso trukmę, leidusią subrandinti personažą, taip pat ir kūrinį. Be to, šis spektaklis daug kartų ir žymiai keitėsi, buvo sukurta daug eskizų, galiausiai suformavusių baigtinį kūrinio variantą. Svarbu buvo ir tai, kad daug dėmesio skyrėme tarpusavio atmosferai, santykiui. Šis aspektas justi ir spektaklyje, visada norisi į jį grįžti. Rami atmosfera leido atsiverti, nebijoti išbandyti skirtingas idėjas.
– Kiek pauzės kūrybinio proceso metu leido įsigilinti į asmenines ir kuriamo personažo paauglystės istorijas?
– Ilgas kūrybinio proceso laikas duoda galimybę sukurti distanciją tarp skirtingų proceso dalių. Per pauzes sąmoningai stengdavausi pamiršti, kad spektaklis yra kuriamas.
Sustojimai leidžia pastebėti svarbius dalykus, net specialiai nesistengiant to padaryti. Viso proceso metu, net ir už scenos ribų, kasdieniniame gyvenime, jei pastebėdavau ką nors, kas rezonuoja su spektaklio tema, mūsų diskusijomis, į tai atkreipdavau dėmesį. Galiu teigti, kad kūrybinis procesas tuo metu vyko kažkur pasąmonėje.
– Kokia reikšmę Tau turėjo distancija tarp Tavęs ir vaidmens šio spektaklio kontekste? Ar stengeisi ją didinti, ar priešingai – mažinti?
– Režisierė kūrybinio proceso metu mums duodavo daug užduočių, susijusių su rašymu, taip pat dialogų improvizacija. Negalėjome visiškai atsiriboti nuo savęs pačių, todėl pasinėrėme į asmeninės paauglystės versijas. Nei vienas iš mūsų nebuvo tokie, kokie yra personažai, bet tuo pat metu esame labai panašūs.
Dėl to labai gerai jaučiame savo personažus. Distancija, šiuo atveju, tapo aktorine, žanrine užduotimi, kad nesistengtume vaidinti paauglių. Visgi, emocinės distancijos nebuvo daug, nes spektaklio tekstas buvo kuriamas bendrai, kurio baigtinę formą paruošė T.Kavtaradzė.
– Kiek šios jautrios, subtilios temos atskleidimas, Tavo pačios atvirumas priklausė nuo atmosferos kūrybinėje komandoje?
– Kuo saugesni mes jautėmės, tuo lengviau ir sparčiau galėjome atsiverti vieni kitiems. Darbo pradžioje, tik prisijungusi prie komandos, nepažinojau nieko, išskyrus Teklę. Jaučiausi nedrąsiai, buvau užsidariusi, bet labai greitai pasijutau priimta ir supratau, kad galiu būti atvira, be baimės siūlyti idėjas.
– Kodėl svarbu kurti spektaklius būtent tikslinei auditorijai, šiuo atveju – paaugliams?
– Tikslinės auditorijos suvokimas nubrėžia ribas, kuriomis tenka vadovautis. Visgi, tai taip pat leidžia įsigilinti į smulkmenas, apie kurias, turbūt, iki tol nebūčiau pagalvojusi.
Be to, tuo metu, kai pradėjome statyti „Kissmą“, nebuvo daug spektaklių, skirtų būtent paaugliškajai auditorijai. Dabar situacija kiek kitokia, jiems skirtų pasirodymų atsiranda vis daugiau.
– Jeigu dabar būtum paauglė, kuris spektaklio aspektas Tau būtų artimiausias? Kaip jis padeda žvelgti į save perspektyvoje?
– Aišku, artimiausias būtų mano personažas. Taip pat nustebintų aktorių nuoširdumas ir tai, jog jie nebando rasti keistų būdų, žodyno, vaidybos stiliaus atspindėti paauglius. Atsimenu, kai buvau paauglė, nuvildavo nesuprantama, patoso turinti vaidyba.
Viso proceso metu siekėme būti sąžiningi. Spektaklio pradžioje pripažįstame, kad žaidžiame paauglius, kad nesame ir neapsimetame jais. Mes tik pasiskoliname konkrečius elementus.