Idiliška priešistorė
Spektaklio „Meilė“ vyksmo ištakos – mirtis ir stebuklingas mirusiojo prisikėlimas. Iš mirusiųjų grįžta Kapininių Čigonas (akt. Bartosz Roch Nowicki). J. Vanžodytės kuriama Gražutė yra jo jauna, aštuntą mėnesį nėščia žmona. Ją visiškai sugniuždo vyro mirtis. Gražutė gimė vienoje iš neturtingiausių A. Dudos-Gracz įsivaizduoto kaimo bendruomenės šeimų. Ji augo skurdžiai, bet supama besąlygiškos tėvų meilės, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Gražutė gavo didžiulį turtą – nuo vaikystės matė gražią ir sveiką meilę namuose, ramybę. Čigonas su Gražute vienas kitą pamilsta taip pat gražiai. Čigono mirtis yra netikėta ir baisi – iki tol pora gyvena meilėje, ramybėje, džiaugsme. Kaimo žmonės pavydėjo tokios meilės ir žavėjosi ja. Ji buvo didžiulė – egzistencinė, visiškai užpildanti“, – pasakojo J. Vanžodytė.
Šios poros santykiai lieka laike iki spektaklio vyksmo – jų žiūrovai nepamatys. Tai – personažų asmeninė istorija, kurią režisierė kruopščiai jiems sukūrė ir augino kartu su aktoriais. Kiekvienas spektaklio kaimo gyventojas turi pilnai išplėtotą gyvenimo liniją. Taigi, nors publikai poros gyvenimas iki Čigono mirties lieka nematomas – savo personažus ląstelę po vidinės ląstelės lipdantiems aktoriams jis nepaprastai svarbus.
Mirtį apeinanti meilė
Gražutė scenoje – ne laiminga jauna nuotaka, o tragiško likimo posūkio visiškai sutriuškinta našlė.
„Liečiamės prie gyvenimo slėpinių. Mylimo žmogaus mirtis kiekvienam yra labiausiai sukrečiantis gyvenimo momentas. Visi tai kažkada išgyvena. Gal kam nors išeina paleisti, dieviškoje šviesoje atiduoti tą žmogų. O ką daryti tiems, kam tai neišeina? Kaip gali būti suteikta tokia didelė meilė ir taip greitai atimta? Tai didžiulė neteisybė. Bet ji nėra fantastinė, taip nutinka ir realiame pasaulyje, mūsų gyvenimuose. Žmonės aplink mus gyvena su tuo neteisybės skausmu, su praradimo skausmu“, – kalbėjo J. Vanžodytė.
Anot aktorės, jos Gražutė absoliučiai atmeta jai skirtą likimo išbandymą, atsisako priimti Čigono mirtį, „ji desperatiškai priešinasi įžūliam likimo akibrokštui, jai tekusiai kančiai. Kančia gyvenime neturi atsakymo, kodėl ji nutiko. Mes galim tik ją priimti. O Gražutė tai atmeta, ir ji tam turi teisę – ji jauna, įsimylėjusi, nėščia. Ji reikalauja grąžinti mylimąjį arba prašo mirtį kartu pasiimti ir ją bei dar negimusį vaikelį“.
Jos sielvarto liudininke tampa antgamtinė esybė Trenktoji (akt. Renata Idzelytė) – gailėdama Gražutės ši priešistorinė jėga Čigoną ir prikelia iš mirusiųjų.
Meilė kaip stabas
Aktorė pasakojo, kad A. Duda-Gracz apibūdindama personažų veiksmus visada juos pateisina, pabrėžia, kad jie viską daro iš meilės.
„Gal dėl to, kad mes, aktoriai, neskubėtume jų nuteisti. Nors kalbant apie šį konkretų spektaklį, kartais dvejoju, ar tikrai visa tai, ką matys žmonės, gali būti apibūdinama kaip dalykai, kilę iš meilės, – svarstė J. Vanžodytė. – Man atrodo, ir tai tik mano nuomonė, kad mes kartais pamirštame ar apskritai nežinome, kas yra meilė, kad painiojame meilę su kažkuo kitu, klaidingai ją įsivaizduojame. Spektaklyje parodysime visą amplitudę nemeilės ir sielos žaizdų, parodysime, kaip mums neišeina mylėti, kaip trokštame mylėti ir klaidingai įsivaizduojame, kas yra meilė. Mano personažo atveju – į kokią beprotybę gali nuvesti meilė, kai iš jos padaromas stabas, kai be jos nelieka jokios kitos priežasties kvėpuoti.“
Jos kolega, aktorius Liudas Vyšniauskas spektaklyje kuria Giedorkos Žvaigždūno vaidmenį – tai visais atžvilgiais tobulas jaunuolis, kaip ir Gražutė, augęs supamas meilės, bet pats įsimylintis labai nelaimingai – Gražutę, kuri yra visiškai atsidavusi Čigonui. „Šventajame Rašte, Giesmių giesmėje, sakoma: „Nebudinkite, nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus.“ Čia kaip su raganavimu, su visais kitais panašiais dalykais, kurių nelabai suprantame, bet imame žaisti pavojingus žaidimus. Pradedame kartais nevalingai ir vedami nekaltų intencijų, bet, būna, nudegame. Manau, kad šio spektaklio atveju tie žodžiai taip pat puikiai tinka“, – svarstė aktorius.
Jo nuomone, net jei žmonės linkę suabsoliutinti ir idealizuoti meilę, tobula ji gali būti tik idėjiniame lygmenyje, „meilė turi daugybę briaunų. Tyra meilė pati savaime turbūt įmanoma, bet žmonių tarpusavio santykiuose ji nėra sterili, neegzistuoja ideali ir pati – ją veikia gyvenimas. Tik įdėk į tyrą meilę papildomų elementų ir jau nebeaišku, kas iš jos gausis, kiek tai atneš gėrio ar blogio“.
Kiek telpa į gyvenimą
Žvaigždūno vaidmens atlikėjas pritarė J. Vanžodytei dėl apgaulingai paprastai nuskambančio spektaklio pavadinimo. Pasak jo, „Meilė“ kurta pagal labai sudėtingą medžiagą, dalis to sudėtingumo atsiranda dėl dviejų veiksmo plotmių – realaus ir antgamtinio pasaulio. Realus pasaulis spektaklyje, net jei nėra labai didelis – tarpukario Lietuvos kaimas – savo intensyvumu pribloškia.
„Tų žmonių gyvenime daug labai stiprių įvykių, dėl to tas kaimas atrodo šiek tiek nerealus – atrodo, kad neįmanoma, jog taip susiklostytų vienoje nedidelėje bendruomenėje. Bet juk ir savo gyvenime, kai būname paliesti didelių tragedijų, stebimės ir kalbamės, kad įvyko kažkas neįmanomo“, – sakė L. Vyšniauskas.
Vis tik, net ir užsiminęs apie sudėtingą teatrinę patirtį, aktorius tuoj pat pridūrė, kad „Meilė“ kupina neįtikėtino grožio, „manau, kad žiūrovas labiausiai turi nusiteikti grožiui, galbūt jis patirs vidinį konfliktą, bet galbūt tai jį ves ir į vidinę taiką. Nereikia išsigąsti intensyvių emocijų – jos kasdienės. Juk žmonės realybėje tuokiasi ir skiriasi, gimdo ir augina vaikus, praranda tėvus ar vaikus. Tai vyksta kiekvieną minutę aplink mus“.
Meilė ir tiesa
„Dar nėra taip buvę, kad spektaklio kūrimo metu kiltų tiek daug prieštaringų minčių. Dirbame su labai ekstremaliomis emocijomis. Dalis intensyvumo iš to, kad spektaklio režisierė yra kartu ir dramaturgė, – „Meilės“ įtaigumą pripažino J. Vanžodytė. – Manau, kad „Meilė“ sutrupins daug klišių apie meilę.“ Pasak aktorės, labai svarbi spektaklyje jai atrodo ne tik meilės, bet ir tiesos tema. Prisikėlimas įvyksta iš meilės. Bet iš anapus Čigonas negrįžta koks buvęs – jis gali kalbėti tik tiesą.
„Daug kalbėsime apie tiesą, atsiskleis visa paletė atspalvių to, kas vyksta su žmonėmis, kai jie yra tiesos akivaizdoje, kaip ją priima ir kaip ją interpretuoja. Galvoju, kad mūsų spektaklyje bus galima pamatyti, kas yra tiesa be meilės: jei sakoma be meilės ir priimama be meilės – ji gali pražudyti, – svarstė J. Vanžodytė. – Gal stebuklas – ne Čigono prisikėlimas. Stebuklas įvyktų, jei žmonės, išgirdę jo tiesą, permainytų savo širdis. Jei priimtų jo tiesą be keršto, su užuojauta.“
Anachronistinis laikas
Jos kolega pridūrė, kad jam itin patrauklus pasirinktas spektaklio veiksmo laikotarpis, tarpukaris – atšiauresnis, bet kartu grynesnis laikas, negožiamas sunkiai išpainiojamo šiuolaikinio pasaulio daugiabalsiškumo.
„Tebeturiu iš to laikotarpio prosenelio nuotraukas, prisimenu senelio pasakojimus. Veidai tose nuotraukose mane visada baugindavo – tos oda aptemptos kaukolės atrodė esančios arčiau pirmykščio žmogaus nei manęs. Ir jų istorijos – neįtikėtinos, vertos plunksnos. Nors kai geriau pagalvoji, visi tie mus stebinantys dalykai vyksta ir šiandien. Tik mažiau pastebimi, daugiau ignoruojami, paslepiami po blizgiu fasadu“, – kalbėjo aktorius. Jis atkreipė dėmesį, kad senose nuotraukose jį visada veikė rimti, su išgąsčio šešėliu žvilgsniai, „jie kitaip suprato pasaulį. Mes manome, kad žinome daugiau, turime daug informacijos šaltinių, bet kartais juose susipainiojame. Tuo tarpu seniau, bent jau aš taip manau, žmonės daugiau žiūrėjo į dangų. Jei ieškojo atsakymo – ieškojo jo bažnyčioje, jei joje nerasdavo, tuomet jiems dar likdavo medis, dangus, upė“.
Pirmykščio laiko atšvaituose gyvenanti bendruomenė į premjerą susirinkusius žiūrovus įtrauks į, A. Dudos-Gracz žodžiais tariant, spektaklio metu vykstantį senovinį nuodėmių išpirkimo ritualą. Jo metu tiek meilė, tiek tiesa pasirodys aštriausiomis savo formomis.
A. Duda-Gracz spektaklio „Meilė“ premjera Klaipėdos dramos teatre spalio 1 ir 2 d. bei lapkričio 11 ir 12 d.