Viso gyvenimo kūrybos paroda
Idėja Panevėžyje pastatyti S. Eidrigevičiaus menui skirtą muziejų pradėjo sklandyti maždaug prieš dešimtmetį. Per tą laiką netrūko dramų, ne kartą atrodė, kad viskas ir liks tik idėjos lygmenyje. Galiausiai visgi atėjo ta diena – nuo šios savaitės muziejus jau prieinamas lankytojams. Paklaustas, kaip jaučiasi, S. Eidrigevičius neslėpė: jam tai, kad muziejus visgi buvo atidarytas, jo paroda įrengta, viskas pagaliau įvyko, atrodo kaip stebuklas. Dabar jis jau gali aprodyti parodą, kurioje atsispindi visa jo ligšiolinė kūryba, nuo pat kone pirmųjų darbų iš 1973-1974 metų, vos jam baigus Lietuvos dailės institutą, iki pat dabar – paskutinis kūrinys, medinė transportabili sakykla iš 19-o amžiaus lentų, į pastatą buvo įvežta jau sudėliojus parodą ir spaudos konferencijos laukdamas S. Eidrigevičius juokėsi kurdamas scenarijus, kaip ja įvažiuos į salę pats arba įveš Kultūros ministrą.
Dovanojamus muziejui kūrinius atrinko S. Eidrigevičiaus sūnus Ignacy, kuris, patikino menininkas, yra labai jautrus menui ir turi jam puikų skonį. Kartu su kuratore Lina Albrikiene jie sudėliojo ir pirmąją parodą – rezultatu pats kūrinių autorius liko labai patenkintas, kaip ir visu pastatu.
„Pirmoje parodoje labai norėjau, kad žmogus kuo labiau pajustų tą muziejaus erdvę ir kad pasijustų tokiame truputį kitame pasaulyje. Jei lankytojas taip pasijus – bus labai gerai. Aš pats vakar atėjau, pasižiūrėjau ir sakau, kad čia ir Modernaus meno muziejus galėtų pavydėti, kaip yra gražiai išeksponuota, skoningai, su tinkamu apšvietimu, iš tikrųjų galima pasakyti, kad toks dailininko portretas yra kažkaip parodytas“, – džiaugėsi S. Eidrigevičius.
Nuo vaikiškų knygelių iki erotinio meno
Mažiau pažįstami su S. Eidrigevičiaus kūryba apsilankę „Stasys Museum“ gali suprasti, koks jis įvairialypis menininkas, tiek kalbant apie temas, tiek – apie technikas. Daug kas jį žino kaip vaikiškų knygelių iliustratorių. Štai prie S. Eidrigevičiaus priėjęs Lenkijos ambasadorius jam perpasakojo kone kiekvieną jo lenkų kalba išleistos knygelės „Juodoji duobė“ puslapį.
„Jis man sako: jūsų iliustracijos vaikus labai gąsdina, bet vaikai nori bijoti“, – juokėsi S. Eidrigevičius ir svarstė, kad gal tame ir įdomumas, kad baimė tuo pačiu pažadina ir fantazijos sluoksnius.
Pasak jo, panašių susidūrimų jam yra buvę ne kartą: „Kalbant apie iliustracijas, dėka knygų vaikams aš užsiauginau tam tikrą kartą, kuri dabar išaugo, ir jie yra žmonės, kurie laukia to meno“.
Ir kiti jo kūriniai, kaip sakė S. Eidrigevičius, gimsta su kažkuo susiję. Pavyzdžiui, erotinės iliustracijos gimė kartu su jo poezijos knyga „Erotikos“, pagal kurią Bronius Kutavičius 1997 m. sukūrė to paties pavadinimo muzikos kūrinį.
To, kokiai auditorijai jo kūriniai skirti, S. Eidrigevičius nesureikšmina: „Tie piešiniai knygoje, atseit, erotikos, bet pas mane gi labai daug dominuoja linija ir tie piešiniai prakalba apie visus žmogaus jausmus. Tiek tas vaiko pasaulis, tiek suaugusių ryšys arba atsiskyrimas – visos temos gi yra mūsų temos, ar tu vaikas, ar suaugęs, ar jaunas, ar senas, jutimas meno yra pas kiekvieną“.
„Pavyzdžiui, aš stebiu mažus vaikus, kaip jie reaguoja. Jų reakcija yra tokia be galo esminė, jie labai protingai komentuoja, netikėtai, kas įdomiausia, labai nuoširdžiai, iš karto, nenorėdami kam nors įtikti“, – pasakojo jis.
Visur sutinkamos absurdo scenos
Vienas iš kūrinių, kurių niekaip neįmanoma nepastebėti – S. Eidrigevičiaus laiškas, rašytas sienai, perkeltas ant vienos iš jų muziejuje.
„Tai toks irgi absurdo laiškas, lyg pokalbis su tuščia siena – bet aš mėgstu absurdą. Kartais mes gyvename absurdo scenose, jos mus sutinka visur. Absurdas, kur mes kažko nesuprantame, kur prieiname, atrodo, fantazijos galą, galvojame, kad čia jau yra gatvė be išėjimo, bet tuo pačiu tai sukelia tokį įdomumą, susimąstymą, kad tu vis tiek ieškai kažkokio išėjimo taško, susimąstymo, kas tame pasaulyje vyksta, ko tu nori, ar nori būti vienas, atsiskyręs, ar nori ramybės, ar nori šėlsmo – visos tos žmogaus būsenos“, – kalbėjo jis.
Vienas iš svarbiausių principų S. Eidrigevičiaus kūryboje – nekartoti pačiam savęs. „Technika priklauso nuo to, kokį pieštuką turi su savimi. Gali turėti pieštuką, plunksną, flomasterį, akvarelę, gali fotografuoti, dar kažką daryti – kartais tai priklauso nuo atsitiktinumo, o kartais jauti, kad ta technika yra tinkamiausia. Bet aš stengiuosi nepakliūti į tokį savęs dauginimą, kad šitą aš jau esu bandęs ir čia viskas labai gerai. Yra labai daug dailininkų, kurie patenka į tokį savęs dauginimą ir tada mes žinome, ką jis padarys, žinome viską. Pas mane čia, galima sakyti, netikėtumų paroda. Bet tie netikėtumai visi mano, mano ranka padaryti, mano fantazija“, – pabrėžė S. Eidrigevičius.
Visą pokalbį su S. Eidrigevičiumi ir pasivaikščiojimą su juo po naująjį muziejų „Stasys Museum“ žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašas – straipsnio viršuje arba čia.
Varšuvoje gyvenantis ir kuriantis Stasys Eidrigevičius – vienas žinomiausių lietuvių dailininkų, kurio kūryba įvertinta daugiau kaip 40 tarptautinių apdovanojimų visame pasaulyje, tarp jų – didysis prizas tarptautiniame knygų iliustracijų konkurse Barselonoje (1986), „Auksinis Hugo“ tarptautiniame kino filmų festivalyje Čikagoje (1987), pirmosios tarptautinės iliustracijų bienalės Belgrade Grand Prix (1990), Niujorko iliustratorių draugijos aukso medalis ir Paryžiaus Grand Prix „Salon des Posters“ (1993), aukso medaliai 4-ojoje tarptautinėje plakatų trienalėje Japonijoje (1994) ir Lenkijos plakatų bienalėje Katovicuose (1999) bei daugeliu kitų svarių apdovanojimų.
