Autorės paklausiau, kada galėčiau apžiūrėti ekspoziciją, nes norėčiau apie tai parašyti Lietuvos skaitytojams. Pasiūlė apsilankyti atidarymo, kurio nebus, dieną. Einu per tarnybinį įėjimą, pakilęs į antrą aukštą matau didelę baltą erdvę, kurioje baltai švyti instaliacija iš ciklo „Erdvės kristalizacija“ (2020) – 29 km celofano linijų, vizualinė garsinė erdvė.
Pasak Ludwikos, celofanas – tai industrinis šilkas, pastaraisiais metais tapęs pagrindine jos išraiškos priemone. Įtempdama celofaną, ji nuo taško A iki taško Z pina, suka, savotiškai mezga plastines formas, kurios egzistuoja tik apibrėžtame laike. Po parodos uždarymo instaliacija išardoma. Celofaninė konstrukcija šįkart padalyta į du lygius – prie grindų ir prie lubų. Apačioje išregztas savotiškas urvas, atsiklaupus ant kelių, galima įšliaužti į kūrinio vidų. Mano anūkui Leo čia būtų rojus…
Kitoje salėje vienuolika medinių skulptūrų, esu jas matęs Paryžiuje, dailininkės dirbtuvėje. Ten ne kartą buvau apsistojęs. Atsibudęs rytais, matydavau aplink lyg sapne plaukiančius medinius debesis, sukonstruotus iš tūkstančių mažų medžio gabalėlių.
Dabar išeksponuoti šioje parodoje tie kūriniai kvėpuoja erdve – trikampiai, keturkampiai, lyg švytuoklės, lyg strėlės, lyg svarstyklės, lyg laikrodžiai, lyg paslaptingi žemėlapiai, teritorijų ribos, skylės, šaknys… Viskas sujungta, suklijuota. Medinės vinys, kuolai, sąnariai, vartai, durys, tvoros, grėbliai – medinių formų spiečius, proporcijų chaosas… Tai gali tęstis be pradžios, be pabaigos…
Salės centre – medinė „Piramidė“ (2001). Skulptūros spalva ir struktūra primena medaus korį, linksmai kalbant, belieka laukti, kol čia įsikurs bitės, o kitose skulptūrose galėtų apsigyventi kregždutės, žvirbliai – jauste jaučiamas paukščių laukimas. Žinau, kad žarstytis palyginimais turiu ypač atsargiai, nes autorė retai šypsosi ir primygtinai, be perstojo pabrėžia, kad tai ne kas kita, o erdvės kristalizavimas.
Tylomis žengiu į kitas sales. Vėl medžio šakų pynė, vėl erdvės kristalizavimo vaisiai. Tų instaliacijų nesinori komentuoti, aiškinti, pirmenybė vidiniam monologui, tylai, kad pajustum poetinį šių kūrinių dvelksmą. Medžių kalba, apšviesta muzika, išnykstantys kontūrai, impresionizmas, potėpiai. Čia tiek virpėjimo, neapibrėžtumo.
Kai buvau vaikas, tėvai neturėjo už ką pirkti man žaislų. Paėmęs vieną kitą pagaliuką, iš jų montuodavau kažką panašaus į vežimą, rogutes ar automobiliuką. Tai buvo tikra kūrybiškumo mokykla. Dabar, žiūrėdamas į šiuos medžio tvėrinius, jaučiu jų artumą. Viename interviu Ogorzelec irgi sako: „Vaikystėje patyriau, kaip erdvė bėga per laukus, pievas. […] Kraštovaizdis saulėtą dieną atrodydavo begalinis, rudens rytą – uždangstytas rūko užuolaidomis arba aklinai paslėptas naktį.“
Vakare įjungiu kompiuterį. Parodos atidarymas – kalba Zamek Ujazdowski direktorius Piotras Bernatowiczius ir Ludwika Ogorzelec. Lankytojų nėra. Ką sako autorė? Ji jau 35 metus kviečiama į įvairias pasaulio šalis atlikti „erdvės kristalizacijų“. Pabrėžia, kad jos kūriniai laikini. Išlieka tik žmonių atmintyje ir nuotraukose. Jai svarbi intuicija, mobilumas, žiūrovų reakcija…
Įspūdžiais apie parodą pasidalijau su sūnum Ignacy, paklausiau, ar padarys ekspozicijos nuotraukų. Sutiko. Taigi kitą dieną į parodą vykstam visa grupė – Ignacy su žmona ir anūkas dvimetis Leo, kuris iškart pajuto, patekęs į „meno glėbį“.
Džiaugsmingai įbėgo į pirmąją baltą instaliaciją, tartum žaistų slėpynes. Po to bėgiojo iš vienos salės į kitą, garsiai komentuodamas: Oo… Pagalvojau – tai TIKRAS TEATRAS. Priešpaskutinėje salėje tartum nusileidęs baltas debesėlis, įeiname į jį. Dangaus pasaka. Leo krykštauja susižavėjęs.
Išplaukę iš debesų, einam į paskutinę salę, kur tarp metalo vielų švyti stiklo žvaigždės, primindamos „Sniego karalienę“. Stebuklinga akimirka – tas švytėjimas, paslaptis, gerumas, kuriam apsakyti trūksta žodžių.
Kurdamas dokumentinį filmą „Svečiuose pas save“ („Gosciem u siebie“) režisierius Arkadius Biedrzyckis nutarė filmuoti Krokuvos Teatr Stary, mano dirbtuvėje Varšuvoje. Paskui vykome į Vilnių, Panevėžį, Kauną, na ir į Paryžių. Buvo įamžinti pokalbiai su Lolita Jablonskiene, Osvaldu Daugeliu, Patricku Penot, Jacques’u Debsu, Mareku Barteliku…
Nekantriai laukiau premjeros, kurią Lenkijos televizija parodė 2009 m. Pačioje filmo pradžioje laukė malonus netikėtumas – Ludwika Ogorzelec, apmąstydama kiekvieną žodį, komentavo mano kūrybą, apsupta skulptūrų, kurios dabar eksponuojamos čia.
Susitikę su Ludwika paprastai dalijamės meninėmis naujienomis, bet kartais pasiguodžiame, kad ir jos, ir mano kūrinius mėgstama padirbinėti.
Pastaraisiais metais dailininkė dažnai svečiuojasi Kinijoje, ten vieši kelis mėnesius, kurdama instaliacijas parkuose, kiemuose ir kitose atvirose erdvėse.
Kartą ant jos dirbtuvės sienos nupiešiau žmogų su lagaminu ir užrašiau lietuviškai „Svečiuose pas save“. Ji pasiūlė ką nors nupiešti ir ant grindų. Flomasteriu piešiau aplink stalą, po kėdėmis.
Kai atvykau po metų, piešinys buvo nusitrynęs, Ludwika paprašė, kad atnaujinčiau… Juokaudamas galėčiau sakyti, kad prisidėjau prie jos asmeninės erdvės kristalizacijos. O rimtai kalbant apie erdves, reikėtų pridurti, kad dailininkė 1986 m. emigravo į Vakarus: „Vaikystės, mokyklos ir jaunystės metai, paženklinti prievarta gyventi tamsoje, nelogiška komunistinio režimo tikrovė privertė mane susirasti savo erdvę, kurioje galėčiau atgauti pusiausvyrą, logiką ir gyventi be melo kaip laimingas žmogus…“