2013-ųjų vasarą, atostogaudamas Šveicarijoje, Šo de Fono mieste, sėdžiu su pažįstama Jarelle kavinėje, pašnekovė siūlo užsukti į netoliese esantį laikrodžių saloną, nes čia dirba jos draugė. Užeiname. Dvi moterys šnekučiuojasi, o aš smalsiai apžiūrinėju eksponatus vitrinose. Ant kiekvieno laikroduko ciferblato reljefiniu būdu susijungusios dvi raides ‒ SE. Pirma mintis ‒ juk tai mano inicialai. Iš tikrųjų tai firmos Schwarz Etienne pirmosios raidės. Kataloge pristatoma trumpa istorija ‒ firmą 1902 m. įkūrė Paulas Arthuras Schwarzas su žmona Olga Etienne. Taigi pavadinimas iš dviejų pavardžių.
Atradimas
Kartą eskizų knygelėje pradėjau piešti laikrodį. Pačiame centre, vietoj XII valandos, piešiu SE. Po to lyg žaisdamas vietoj pirmos valandos piešiu savo pavardės antrą raidę ‒ I, vietoj antros ‒ D, vietoj trečios ‒ R, vietoj ketvirtos ‒ I, vietoj penktos ‒ G, vietoj šeštos ‒ E, vietoj septintos ‒ V, vietoj aštuntos ‒ I, vietoj devintos ‒ C, vietoj dešimtos ‒ I, vietoj vienuoliktos ‒ U, o ten, kur turėtų būti dvylikta valanda, jau esu nupiešęs S. Visa pavardė sutilpo idealiai ‒ koks netikėtumas, neįprastas jausmas, lyg atradimas.
SE – susitikimas
Kartą žurnalistė Irene prasitarė, kad yra rašiusi apie laikrodžių firmą Schwarz Etienne ir pažįsta dabartinį jos direktorių. Susidomėjau. Žodis po žodžio ir jau vykstame pas tuos laikrodukų gamintojus. Pasiėmiau ir savo eskizinį piešinį, kur vietoj valandų įrašyta mano pavardė.
Mums rodė įvairiausius laikrodukų modelius nuo mechaninių iki automatinių. Bet man svarbiausios, aišku, buvo tos dvi sulipusios raidės SE.
Italų kilmės direktoriui Mauro Germini’ui nedrąsiai parodžiau savo piešinį, klausdamas, gal būtų įmanoma pagaminti tokį unikalų egzempliorių, tai mano svajonė, be to, artėja mano septyniasdešimtmetis. Direktorius žiūri, svarsto, žurnalistė tuo metu pasakoja apie mano kūrybą, parodas, knygas ir t. t. Pagaliau direktorius Mauro sako: „Būtų įmanoma, bet padarykite tikslesnį piešinį.“
Aš, žinoma, laimingas. Atsiveria kitos durys ir Mauro rodo, kur gaminami laikrodukai. Stulbinanti tyla, švara, be galo preciziškas darbas. Parodinėje dėžutėje sudėti įvairių detalių pavyzdžiai. Jos miniatiūrinės, vos matomos, šalia patiestas plaukas atrodo tarsi rąstas…
Po apsilankymo pradedu komponuoti projektą koliažo būdu. Po keliolikos dienų nusiunčiu ciferblato vaizdą su įrašyta pavarde ir prasideda naujų susitikimų planavimas.
Baselworld
Baselworld vyksta ten pat, kur kasmetinė tarptautinė Bazelio meno mugė. Jau ne kartą viešėjau tose didžiulėse erdvėse. Šįkart bandau įsižiūrėti į keleto centimetrų dydžio eksponatus. Stebiu laikrodžių dizainą, originalumą, išradingumą. Laikrodis ant stalo, ant sienos, laikrodukas kišeninis, laikrodukas rankinis. Pastarieji čia dominuoja.
Įžvelgiau dvi šios pramonės kryptis – pataikaujama klientams, ypač iš Azijos, tą rodo perdėtas puošnumas, kičo blizgesys. Kita kryptis – išradingumas, taupumas, netikėtumas. Žinoma, kalbu apie estetinį grožį, kitaip tariant, kultūrą.
Aš čia jaučiuosi lyg poetas, atsidūręs be galo preciziškame pasaulyje, kuris turi savo veikimo mechanizmą. Žvalgausi po Baselworld per savo prizmę ir vis galvoju, koks bus tas mano laikrodukas SE?
Laikrodis ir menas
Dar studijuodamas mačiau garsiojo Salvadoro Dali laikrodžių, minkštų, ištežusių, nuotraukas.
Kai iliustravau Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“, pasakai „Laikrodžio gegutės išvadavimas“ miško fone nupiešiau sieninį pakelės laikrodį, iš kurio pelėda už uodegos traukia kukuojančią gegutę.
Zbigniewo Batko knygoje „Atgalios“ apvalus vyro veidas primena laikrodžio ciferblatą. Gal tai žmogus, apsėstas laiko tėkmės? Gal mes visi apsėsti? Tą patvirtina, pavyzdžiui, plakatas, kuriame vidurnaktį rodo ne laikrodžio rodyklės, o kardas…
Pagaliau
2019 m. liepos 12-oji. Lietuvoje didelė šventė – Prezidento Gitano Nausėdos priesaikos diena.
Man ši diena irgi ypatinga – Schwarz Etienne manufaktūroje iškilmingai įteikiamas unikalus laikrodukas, kuriame vietoj skaičių sukasi ratu mano pavardės raidės. Direktorius Mauro kviečia pakelti šampano taurę, susirenka visi darbuotojai, kai kurie su specialiais įmonės chalatais. Sakau, jaučiuosi kaip šios šeimos narys, gal ir man atsirastų chalatas? Direktorius juokdamasis atneša savąjį. Apsivelku. Tinka!
Atsidėkodamas įteikiu piešinį su dviem lietuviškais žodžiais – „Laikrodis“ ir „Laikrodukas“, paaiškinu, kad bokšte laikas didelis, o ant rankos tampa mažas.
Dabar vis žiūriu į tą neįprastą savo laikroduką, svarstau, jei norėčiau susitikti, pavyzdžiui, 14 val. 15 min., turėčiau sakyti, kad ateisiu D val. R min. Skamba net man pačiam paslaptingai.