Miestui jo dovanota daugiau nei 3 mln. eurų vertės meno kolekcija tapo pagrindu šįmet atidarytam „Stasys Museum“ – šiuolaikinio meno ir kultūrinio gyvenimo centrui, dėl kurio Panevėžys dabar ryškiai matomas tarptautiniame kultūros lauke.
Tūkstančių piešinių, šimtų tapybos darbų, ekslibrisų, miniatiūrų, pastelių, koliažų, plakatų, knygų iliustracijų, įvairių žanrų fotografijų, taip pat skulptūrų, instaliacijų, performansų, teatro spektaklių ir straipsnių kultūros spaudoje autorius S. Eidrigevičius – vienas žinomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų.
Jo pelnytų tarptautinių apdovanojimų sąrašui išvardyti prireiktų kelių puslapių. Tarp jų – tarptautinės ekslibrisų bienalės Malborke garbės medalis, tarptautinės vaikų knygų parodos Barselonoje Didysis prizas, tarptautinės plakatų bienalės Suomijoje Didysis prizas, tarptautinės plakatų parodos Tojamoje (Japonija) aukso medalis, 2000 metais S. Eidrigevičiui įteiktas Gedimino ordino Karininko kryžius, dar po metų – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Vis dėlto visame pasaulyje sutinkamas ir atpažįstamas menininkas pripažįsta: jam nieko nėra brangiau už tėvų namus.
„Lepšiai ir Mediniškiai – mano kūrybos oro uostai, iš kur pakyla visos mano mintys“, – sako E. Eidrigevičius apie kaimus, kur prabėgo vaikystė, kuriuose, kaip rašo menininkas poemoje „Giedanti gaidžio galva“ pietų panevėžiškių tarme, amžinai buvo darbas, darbas ir darbas, kur visos atostogos praleistos kolūkyje, kad užsidirbtų bent kelis rublius, namuose nebuvo elektros, tik žibalinė lempa, niekas nežinojo, kas yra teatras, opera, kinas.
Todėl kaskart iš Panevėžio grįždamas į Varšuvą S. Eidrigevičius vežasi to, kas sušildyta meile ir vaikystės prisiminimais – duonos, keptos pagal tokį patį receptą kaip kadaise mamos.
– Gerbiamas Stasy, esate išrinktas Metų panevėžiečiu. Ką jums reiškia toks apdovanojimas?
– Esu ne Metų panevėžietis, bet viso gyvenimo panevėžietis. Prieš pat atidarant „Stasys Museum“, paskutinę akimirką iš XIX amžiaus lentų sukalta sakykla.
Iš pradžių muziejaus direktorė nelabai tikėjo, stebėjosi, kodėl Stasys jos nori, bet aš paprašiau panevėžiečio Tomo Grėbliūno, kad jei turi gerą meistrą, greičiau ją padarytų, ir padarė.
Kai į ją atsistojau, kai kalbėjau žmonėms, jie manęs taip klausėsi, o salėje buvo tokia tyla… Jaučiausi truputį kunigas.
Prisimenu, vaikščiodavau su mama į Panevėžio katedrą, o ten buvo vienas kunigas, kuriuo labai tikėjau. Jis savo paprasta kalba mokėjo kalbėti ir seniems žmonėms, ir jaunimui. Ir mano muziejaus pašaukimas yra ir seniems žmonėms, ir jaunimui. Todėl dabartinė paroda su žyma N-18 man truputį atima žadą. Kodėl?! Juk muziejus yra visiems.
– „Stasys Museum“ veikia tik pusę metų, o jo lankytojų skaičius jau artėja prie 60 tūkst. Kaip jums atrodo, tai daug?
– Kai išgirdau, kad muziejų jau aplankė 50 tūkst. žmonių, širdis uždainavo. Bet truputį ir verkia, kai žinau, kad jo atidarymui turėjo išleisti mano darbų katalogą, bet taip ir neišleido. Dabar vyksta paskutinės jo korektūros. Pagaliau knyga-katalogas gal jau prieš Naujuosius pasirodys, jei nepavyks, ką jau padarysi, bus po Naujųjų. Labai norėjau, kad katalogas išeitų, kol muziejuje dar visa mano ekspozicija. Dabar jau ketvirtame aukšte svečio paroda.
Katalogo maketą sukūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Ten mano tėvų nuotraukų įdėta. Labai graži knyga! Manau, Sigutė už ją gaus premiją.
Maketą Sigutė man atsiuntė į Varšuvą. Įdėjo į autobusą. Nueinu į stotį, lyja, kojos šlapios, nėra to autobuso. Žiūriu, atvažiuoja kažkoks visai į kitą vietą, maršrutas Varšuva–Vilnius–Panevėžys–Ryga. Klausiu vairuotojo, gal pas jus būna siuntinėlių? Sako, būna. O, vėl klausiu, mano pavardė Eidrigevičius, gal turit nuo Sigutės Chlebinskaitės. Taip, atsako, turim. Dieve, galvoju, kaip gerai, kad suvokiau nueiti pažiūrėti į tą kitą stotelę. Autobusas jau būtų išvažiavęs į Panevėžį.
Grįžau toks laimingas su tuo siuntinėliu! Žiūrinėju ir galvoju, tiek vargo įdėta, bet gal iš tiesų kartais verta labai vargti, kad išeitų toks geras dalykas.
– O ką manote apie šiuo metu muziejuje eksponuojamą jau daug diskusijų mieste sukėlusią pirmą jame užsienio autoriaus – Hermano Ničo parodą?
– Mano sesuo su savo sūnumi buvo nuėjusi pažiūrėti parodos ir atsiuntė iš jos keletą nuotraukų. Ir jūsų laikraštyje skaičiau interviu su Rita Nič. Pašiurpau jame perskaitęs Austrijos istoriją, kad dailininkus už jų kūrybą net į kalėjimą sodino. Tai neįtikėtina.
Kai sužinojau, kad muziejuje planuojama H. Ničo paroda, labiau pasidomėjau jo kūryba. Taip nutiko, kad nuvažiavęs į Ženevą galerijoje pamačiau jo vieną paveikslą. Sužinojau, kad kainuoja apie 150 tūkst. eurų. Dar vieną pamačiau galerijoje Bazelyje. Kai galerininkei papasakojau, kad mano muziejuje bus šito dailininko paroda, ji iš karto susidomėjo: o kur tas muziejus? Vadinasi, H. Ničo paroda daro Stasio muziejui tarptautinę reklamą, apie jį skleidžia žinią pasaulyje. O išeiti į tarptautinius vandenis labai sudėtinga.
Kiek svečių kviečiau atvažiuoti į Panevėžį, į muziejaus atidarymą! Daugiausia suvažiavo ištikimų mano meno mylėtojų iš Prancūzijos, Krokuvos, Skandinavijos. Buvo puiki proga juos nufilmuoti, paimti 5 minučių interviu. Niekas nenufilmavo, neišklausinėjo, mane patį atskyrė nuo žiūrovų.
Scenarijus buvo surašytas toks, kad pirma svečius vaišina vynu, o pats Stasys filmuojamas muziejaus viduje ir rodomas lauke ant ekrano. Kitą dieną po atidarymo „Romantic“ viešbutyje buvo pusryčiai. Koks ten įvyko performansas, apie kurį niekas nežino! Tie svečiai, kurie per parodos atidarymo vakarą nesuspėjo paduoti man rankos, per pusryčius ėjo ir ėjo prie manęs. Jaučiausi kaip popiežius (juokiasi).
Ten prie pusryčių vyko didžiausi pasisveikinimai – tas iš Prancūzijos, anas iš Suomijos, kitas iš Lenkijos! Buvo didžiausias performansas! Kas neįvyko per atidarymą muziejuje, įvyko viešbutyje per pusryčius. Ten buvo tokių nuostabių akimirkų! Buvo dar toks juokingas nutikimas.
Einu iš viešbučio į muziejų, o prieš mane eina šeima ir kalbasi apie Eidrigevičių. Girdžiu, sako, nagi Stasį išmetė iš mokyklos! Oi, galvoju, fainai meluoja, žiūrėsiu, kas bus toliau. Ateiname visi į muziejų, jiems ir sakau: ot primelavot! Papildysiu jūsų žinias – neišmetė manęs, o išvažiavau mokytis į Kauno Stepo Žuko technikumą.
Žinot, tas žmogus nesutriko, pasidarė labai linksmas, fotografavo mane, klausėsi mano paskaitos.
– Jūs savas Lenkijoje, savas Japonijoje, Prancūzijoje, kur neseniai Lione eksponuota jūsų paroda „Linijos“, esate laukiamas JAV… Kodėl taip svarbu jaustis savam ir Panevėžyje?
– Jei būčiau visiškas abstrakcionistas, man niekas nebūtų taip svarbu. Bet mano darbuose daug metaforų, daug žmonių, daug to paprasto žmogaus.
O viskas juk gimė nuo Mediniškių kaimo, paskui Lepšių, tada Panevėžio mokykla, Panevėžio turgus, tėvas, mama, giesmės, dainos, aukštaičių tarmė, sunkus gyvenimas kaime, sunkus darbas. Visa tai mane užgrūdino ir dabar man lengviau visokius sunkumus pakelti. Tai buvo mano gyvenimo universitetas.
Nežinau, kokia antgamtinė jėga man padėjo parašyti „Giedančią gaidžio galvą“. Dabar liaudies teatrai bando statyti šitą poemą. Žmones ji veikia.
Kai muziejuje iš sakyklos perskaičiau tik mažą tos poemos fragmentą, į telefoną man atėjo žinutė, rašė, kad sėdėjo kaip užkerėti ir klausėsi kiekvieno žodelio. Skaičiau pamažu, lėtai, kad žmogus pajustų, neskubėtų, kad pats tą išgyventų.
Mano svajonė Panevėžyje iš tos sakyklos visą poemą įrašyti į filmo juostą. Kai man suėjo 75-eri (S. Eidrigevičiaus gimimo diena liepos 24-ąją – aut. past.), su Ignu Krupavičiumi atvažiavome į Panevėžį. Jis filmavo, aš aiškinau visą parodą. Nežinau, kaip radau tiek jėgų ir energijos. Ėjom ir ėjom prie kiekvieno darbo. Kai bus muziejuje atidaryta kino salė, jau gal tų filmų bus ne vienas, bus galima padaryti jų vakarą.
Kiek gražių žmonių tuose filmuose jau įamžinta – ir Žilytė, ir Steponavičius (grafikė Birutė Žilytė, dailininkas Algirdas Steponavičius – aut. past.), nemažai tokių, kurie jau iškeliavę į kitą pasaulį. Didžiausia laimė žiūrint filmą dar kartą susitikti su tuo žmogumi, tarsi pasakyti jam ačiū, tarsi pasisveikinti. Jaunoji karta tų pavardžių gal ir nežino, negirdėjo. Jauniems žmonėms tenka daug sunkesnis uždavinys – meno istorijos knyga vis storesnė, vis daugiau faktų, įvykių, vis nauji vardai, naujos pavardės.
– O Varšuvoje ar yra, kas jums primintų gimtuosius namus?
– Pirmiausia į Panevėžį buvo atvežta mano miestui dovanota kolekcija. Dar dalį darbų paskolinau. Paimti darbų pas mane į Varšuvą buvo atvažiavusios muziejaus direktorė ir kuratorė. Prašiau direktorės nupirkti ir atvežti keletą kepaliukų duonos, sakiau, sumokėsiu. Įeina į kambarį, sakau, o kur duona? Neatvežėm. Man buvo siaubingas jausmas! Jūs atvažiavot iš Panevėžio, prašiau duonos ir neatvežėt?! Man buvo didžiulis smūgis. Su jomis beveik nebenorėjau kalbėti, bet privalėjau, nes reikėjo parengti ekspoziciją.
Grįždamas iš Panevėžio kaskart vežuosi Jūratės duonos (Jūratės Vytėnienės – aut. past.). Vieną kartą oro uoste buvo pasakyta, kad mano krepšys per sunkus. Išėmiau ir atidaviau medų, o duoną išsivežiau.
Vieno kepalo neužtenka – po du ar tris vežuosi. Mano sesuo Genutė iš Panevėžio buvo atsiuntusi visus keturis. Bet, sako, kurjerių firma labai pakėlė kainas, o paštu duona keliautų dvi savaites.
Panevėžio duonos veždavau ir į Ameriką, ir į Japoniją, į kitas pasaulio šalis kaip šito miesto kvapą. Jūratės duonos receptas yra visiškai toks pat, pagal kokį kepdavo mano mama. Ji duoną kartais kepdavo ant lapo, bet dažniausiai ant pelenų. Viskas, kas susiję su mama, su namais, man šventa. Tėvus daug fotografuodavau. Dabar galvoju, kaip gerai, kad tada nebuvau tinginys. Žvelgdamas į senas fotografijas labai dažnai mintimis grįžtu į tas vietas ir tuos laikus.
– „Stasys Museum“ nacionalinio transliuotojo apdovanojimuose pretenduoja į Metų kultūros įvykio nominaciją. O ar muziejus pateisino jūsų lūkesčius?
– Muziejus pateisino daugelį mano lūkesčių. Daug kas buvo visiškai netikėta – kaip čia bus, kaip pavyks. Į muziejaus atidarymą suvažiavę svečiai iš visokių kraštų kalbėjo gyvenime neturėję tokių išgyvenimų. Sakė, čia galėtų būti ir Niujorkas, bet yra Panevėžys. Toks pasiektas lygis. Ir Panevėžys – nebe periferija, nebe provincija.
Muziejuje apsilankiusi Kristina Sabaliauskaitė (rašytoja, knygų „Silva rerum“, „Petro imperatorė“ autorė – aut. past.) man atsiuntė laišką: „Širdis dainavo! Taip viskas teisingai, vietoje ir apgalvotai, ir gerai, ir jautriai… nesistebiu, kad daug kas siunta. Lygis. Labai kietas menas, bet su širdim ir su paslaptim.“
– Skaičiau jūsų interviu, kuriame pasakojote, kokį didelį įspūdį jums padarė pirmoji viešnagė Lenkijoje 1972-aisiais, ten aplankytos parodos, pamatyti filmai. Po šios įsimintinos kelionės praėjus dar keleriems metams išvykote gyventi į Varšuvą. Ar niekada nebuvo kilęs noras emigruoti į Vakarus, juk jums, tokio lygio menininkui, tikriausiai tai būtų buvę įmanoma?
– Kai 1986 metais pirmą kartą viešėjau JAV, kur vyko mano paroda, kelis mėnesius ten pragyvenau su VIP viza. Daug vyko susitikimų ir man buvo užduotas klausimas: ar jūs nenorėtumėte likti Amerikoje? Pagalvojau: fainas klausimas, bet mano kūryba susijusi su žmogum, su paprastu žmogum, ar amerikonai suprastų, ką aš noriu pasakyti?
Likau toks arti Lietuvos. Gyvenu kaip M. K. Čiurlionis tarp Lenkijos ir Lietuvos.
– Nors jau keturis dešimtmečius gyvenate ir kuriate Varšuvoje, bet jūsų širdis vis tiek Lietuvoje?
– Būtent taip. Mano kūrybos oro uostai, iš kur pakyla visos mano mintys, yra Lepšių ir Mediniškių kaimai. Atsimenu, kaip vaikystėje ten žaisdavom, kaip su seserim laukdavom Kūčių, kaip puošdavom eglutę. Taip kukliai kukliai, paprastai. Buvo darbas, darbas ir darbas. Sukandęs dantis dirbau ir galvojau, kad vieną dieną iškeliausiu. O kai pradėjau keliauti, taip iki šiol.
– O jums pačiam ar reikia žmonių, ar reikia minios? Ar mieliau renkatės vienatvę (nors, pagalvojus, apskritai ar įmanoma tokiam kaip jūs garsiam menininkui pabėgti nuo minios ir užsidaryti vienam)?
– Man patinka juokauti, tik tada reikia jausti, kas turi humoro jausmą.
Nes kitaip lieki nesuprastas ir keistas. Kūryboje yra taip: kai ateina pripažinimas, tuo daugiau negero pavydo, tuo mažiau draugų.
– Ar šiame interneto amžiuje skaitote laikraščius?
– Kai keliauju, ieškau akimis „The New York Times“. Dažnai jį perku, nes žinau, kad ten ką nors rasiu apie meną, kultūrą. Kadaise šitam leidiniui piešiau iliustracijas viena linija. Kartą „United Airlines“ oro linijos dovanojo bilietą dviem aplink pasaulį už tai, kad mano vieną plakatą panaudojo. Dukrai sakau – skrendam į Vašingtoną. Nuskridom, paskui nuvažiavom į Niujorką, apsistojom viešbutyje prie „The New York Times“ redakcijos. Dukra turėdavo sėdėti ir žiūrėti, kol tėvas piešia, o vakare tą piešinį jau išspausdindavo laikraštyje. Jai ten nebuvo labai įdomu.
Keliaudamas Frankfurte nusiperku „Allgemeine“, nes Panevėžyje mokykloje mokiausi vokiečių. Paskui išmokau šiek tiek prancūziškai.
– Tai kiek kalbų mokate?
– Moku šešias. Prancūzų silpniausiai. Bet kai Grenoblyje sakydamas kalbą ištariau, jog būsiu laimingas, jei mane suprasite, prancūzai plojo, vadinasi, suprato. Visiems sakau: kalbos reikalingos kaip dovana. Nesvarbu, kokią kalbą mokėsite, ji vis tiek atidarys duris į pasaulį, į kitą žmogų. Jaunimui tą sakau ir sakau, bet kartais jis girdi, o kartais mažai girdi.
– O kokių menininkų darbus jūs norėtumėte parodyti panevėžiečiams? Kokias parodas siūlytumėte surengti savo muziejuje?
– Mano mintis, idėja, noras ir viltis – muziejuje duoti pirmenybę plakato ir knygos menui.
Asmeniškai pažįstu daug genialių, pripažintų kūrėjų visame pasaulyje, tiek plakato, iliustracijos, grafikos meno srityse. Noriu, kad kiekviena paroda Stasio muziejuje būtų įvykis, stebuklas.
– Ačiū už pokalbį.