Architektas A. Syrusas sako, kad su komanda analizavo geriausią pasaulinę praktiką, kaip sukurti ne tik erdviškai ar tūriškai kokybišką, bet ir funkciškai gerai veikiantį, įdomų pastatą.
– Grįžkime šiek tiek į pačią pradžią: prisiminkite, kaip sutikote žinią, kad laimėjote architektūrinį konkursą ir Jūsų komandai patikėta sukurti naują menų centrą – „Stasys Museum“?
– Žinoma, kad sutikome labai džiugiai, bet kartu ir įpareigojančiai. Mūsų jaunai studijai tai buvo puiki pradžia – jau kurį laiką dirbome įvairiuose parodų architektūros projektuose, bet muziejaus projektuoti iki tol tikrai neteko. Ši žinia atvėrė ir pažintį su pačiu Stasiu Eidrigevičiumi, kurį anksčiau pažinojome tik iš jo kūrybos. Nuolatos bendraudavome projektuodami muziejų, bendraujame ir dabar, rengdami jo antrojo etapo projektą.
– Kas Jums, kaip architektui, buvo sunkiausia, kur ir kokių kilo iššūkių?
– Visi projektai turi savo iššūkių, kartais skirtingų, o kartais ir vienodų. Muziejus nėra dažna tipologija praktikoje, naujų muziejų Lietuvoje turime vos kelis, todėl analizavome geriausią pasaulinę praktiką, kaip sukurti ne tik erdviškai ar tūriškai kokybišką, bet ir funkciškai gerai veikiantį, įdomų pastatą.
– Kaip gimė būtent toks sprendimas, kokį dabar matome? Kiek čia turėjote kūrybinės laisvės?
– Mums sprendimo įkvėpimu tapo trys raktiniai žodžiai, kuriuos Stasys Eidrigevičius parašė savo atvirame laiške konkurse dalyvaujantiems architektams, – paprastumas, logika ir fantazija. Paprastumą įprasminome per tūrį, logiką per funkciją, na, o fantazijos motyvus gali pastebėti muziejaus lankytojai, tai yra ir tam tikri užkoduoti rakursai, formos, elementai.
Kūrybinės laisvės turėjo visi konkurso dalyviai, net buvo prašoma kūrybiškumo, kurį konkurso organizatoriai pavadino „Stasiškumu“. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip tą „Stasiškumą“ skirtingai įprasmino architektai savo konkursiniuose projektuose.
– Kuo Jums svarbus, įdomus šis projektas? Kaip jį vertinate dabar, praėjus keleriems metams nuo to laiko, kai dar tik kūrėte šio menų centro viziją?
– Manau, kad šis projektas svarbus ne tik mums ir ne tik regioniškai. Tikimės, kad jo veikla bus žinoma tiek lokaliai, tiek tarptautiškai, tam yra visos galimybės. Kalbu ne tik apie pastatą – vien ko verta Stasio Eidrigevičiaus darbų kolekcija, kurią dabar galima pamatyti parodoje.
Labai džiugu, kad muziejus tikrai intensyviai lankomas. Kiek žinau, po atidarymo čia jau apsilankė kelios dešimtys tūkstančių žmonių, vadinasi, projektas prasmingas ir reikalingas.
Nors po pirmojo etapo praėjo keleri metai, bet tai dar ne projekto pabaiga. Šiuo metu rengiame antrojo etapo projektą, kuriame dar labiau išsiplės muziejaus funkcija.