Stebisi skulptūrų Vilniuje aplinka: Radvilaitė merkia sijono padurkus į šaltibarščius, Basanavičius – reklamuoja alkoholį, angelas laimina lauko kavinę

Sostinės Vokiečių gatvėje stovi Vlado Vildžiūno sukurta skulptūra Barborai Radvilaitei, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją – Jono Basanavičiaus skulptūra, Romo Vilčiausko Užupio angelas – Užupyje. Visų šių skulptūrų nūdieną spalvina... lauko kavinės. Nors yra žinoma, kad B. Radvilaitė valgė saikingai ir nebuvo smagurė, visgi šiandien ji gali įvertinti, kas atsiduria lietuvio lėkštėje, nes palei pat sijono padurkus nusidriekė lauko kavinės staliukai. Panašiai šiuolaikinį gyvenimą mato ir tautos patriarchas, aktyvus blaivybės skleidėjas J. Basanavičius. Kaip juokavo skulptūros autorius Gediminas Piekuras, patriarchas „ilgainiui tapo viskio reklamos tarpininku.“

Besiformuojančių tradicijų stadijoje

Ši situacija, anot G. Piekuro, susiklostė todėl, kad skulptūros mieste kol kas yra tik besiformuojančių tradicijų stadijoje.

„Dažnai pasižiūrime, kaip yra Europos miestuose, sostinėse, paprastuose miesteliuose, kaip tvarkosi tie reikalai. Dažniausiai matome, kad kavinės, staliukai „bendrauja“ su skulptūromis gan jaukiai. Tačiau jeigu atkreipsite dėmesį, pamatysite, kad būtent reikšmingiems, žymiems žmonėms pagerbti skirtos skulptūros yra statomos ant aukšto pjedestalo. Jos visada yra virš reklaminių skėčių, bent jau kiek man teko matyti Europoje“, – kalbėjo skulptorius.

Pas mus, G. Piekuro pastebėjimu, yra kitas momentas – norima turėti skulptūrą petys į petį, šalia, todėl ir nebėra išlaikoma tam tikra distancija.

„Tuo pačiu norime, kad ta skulptūra būtų reikšmingu objektu. Čia ir susidūrėme su tokia situacija, – norėjosi, kad būtų arčiau žmonių, bet truputį tarp jų ir pasiklydo... Kaip žinia, yra keletas skulptūrų Vilniaus mieste, kurios turi betarpišką santykį. Stovėdamos ant to paties grindinio, ant kurio mes irgi vaikštome – jos tampa mūsų herojais, mūsų bendraminčiais, pokalbininkais“, – sakė jis.

Ne probelma, bet situacija

Tačiau, tęsė jis, skulptūros tokiems metrams kaip Basanavičius – jau turi turėti šiek tiek aukštesnį pagrindą: „Reikšmingumas ir sudaro vertę: pavardės, žmogaus, indėlio į kultūrą, į kitas sritis. Nuo seno yra susiklosčiusios tokios taisyklės. Nesakyčiau, kad tai problema, bet tam tikra situacija. Mes prisijaukinome meno kūrinius, jie tapo mūsų dalimi. Manau, kad jaunimui tai neturi didelės reikšmės, tai labiau [rūpi] vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nuo seno yra [išauklėti] justi pagarbą. Rimti žmonės neturi pasimesti kasdieninėje rutinoje. Tokia mano nuomonė, nežinau, kaip iš tikrųjų yra.“

Kol kas dėl J. Basanavičiaus skulptūros padėties G. Piekuras didelių problemų nemato. „Nors, aišku, jeigu žiūrėti iš kitos pusės – jinai ten prapuola. Ji turi tam tikrą savo koridorių, kuris iš Pasažo skersgatvio geriau matosi, bet iš kitos pusės – prapuola, kaip ir tampa viskio reklamos tarpininku... bet tokia šiųdiena, šios dienos situacija“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasvarsčius, kad net ir ant 8,5 m pjedestalo stovintį Užupio angelą kiek užgožia lauko kavinukė, G. Piekuras sutiko, – kiekviena situacija, anot jo, individuali.

„Dirbame su architektais, su specialistais, kurie mato erdvę ir prognozuoja, kaip turės būti, kaip ateityje atrodytų. Kuriant skulptūrą J. Basanavičiui, mūsų su architektu Gediminu Sakaliu buvo tokia vizija: aikštė atvira, o staliukai, poilsio ir atsipalaidavimo vietos – vidiniuose kiemeliuose. Tačiau užklupus pandemijai savivaldybė leido kompensuoti praradimus užleidžiant platesnes miesto erdves kavinėms. Manau, kad negrįžtamai. Žmonės nori gyventi šia diena, ir tai – teisinga“, – sakė skulptorius.

Bet pamąstyti apie ateitį, pasak G. Piekuro, reiktų: „Reiktų su architektais peržiūrėti prognozes, kas ir kaip gali būti toliau. Kita slidi situacija – minimalistinis 1863-ųjų sukilėliams skirtas memorialas Gedimino kalno pilies teritorijoje, kurį sukūrėme su architektu Gintaru Čeikausku. Iš kubo trijų plokštumų išlindusiu akcentu su užrašais ypač ėmė džiaugtis vaikai. Viskas tvarkoje, bet, o jeigu kas nors paslys? Atsiranda pavojaus aspektas. Ir karaliaus Mindaugo paminklas, ir Tuskulėnų kalniukas (kolumbariumas) tapo puikia žiemos atrakcija vaikams... Taip yra. Šis suvaldymas, manau, net ne mūsų pareiga – yra tėvai, jie turi tą atlikti aiškinamąjį darbą, kas yra tie objektai, ką jie reiškia.“

Dabartinė kompozicija su „Barbora“ atrodo tragiškai

Paklausta apie „įveiklintą“ skulptūrų situaciją Vilniuje, ar erdvės išnaudojamos estetiškai, tarpdisciplininio meno kūrėja, rašytoja, kuratorė Paulina Pukytė sakė, kad jai iš principo nepatinka žodis „įveiklinti“, nes juo mosuojant kartais daromos nesąmonės.

„Toli gražu ne viską reikia įveiklinti, galima, ir netgi labai reikia, kai ką palikti ramybėje, o kai ką gal tik šiek tiek patvarkyti. Bet kadangi dabar paskelbta, kad „viskas yra kultūra“, tai galima pagalvoti: kuo gi koks nors kavinės kokteilis, kava, staliukas ar lietsargis prastesni už Vildžiūno skulptūrą? Gražų pyragėlį iškepti ar skanų alų išvaryti irgi, atseit, yra menas. Aš su tokiu populistiniu požiūriu nesutinku. Dabartinė kompozicija su „Barbora“ atrodo tragiškai – ten ne tik staliukai, bet ir didžiuliai skėčiai, savo masteliu konkuruojantys su skulptūra“, – sakė P. Pukytė.

Pašnekovė taip pat pastebėjo, kad tokie dalykai prasidėjo jau prieš keletą metų, kai dėl pandemijos kavinių stalai buvo išnešti į gatves.

„Išnešti taip, kad net buvo neįmanoma praeiti, bet po to daug kur kažkaip pamiršta susinešti juos atgal. Ypač liūdnai ši situacija pasireiškė Moniuškos sodelyje – ten skveras pavirto „veiklų“ sąvartynu, rėžiančiu akį ir iš architektūrinės, ir iš estetinės, ir iš praktinės pusės. Čia ir žaidimų aikštelė, čia ir paminklas, čia ir kavinės staliukai, čia ir kažkoks praėjimas, kuriuo nesinori praeiti – viskas vienoje krūvoje. Žodžiu, labai ne fengšui. Bet protestų buvo mažai, tai savivaldybė nusprendė, kad viskas ten gerai, varysim ir toliau taip. Tiesą sakant, ji ir į didesnius protestus nelabai kreipia dėmesio, nes visada atsiras daugybė žmonių, kurie nematys problemos, nes jiems tiesiog neįdomu, kaip aplinka veikia žmogų, jie apie tai net nesuka galvos“, – dalijosi įžvalgomis P. Pukytė.

Jai susidaro įspūdis, kad nauji paminklai tam ir statomi, kad aplink juos galima būtų sugrūsti kuo daugiau staliukų, pliažų, ir kitokių verslo reklamų.

„Nesu prieš lauko kavines – man jos netgi labai patinka, bet negali senamiestis virsti ištisa kavine. Prie „Užupio angelo“, pavyzdžiui, visai kita situacija – aikštės ir paminklo architektūra tokia, kad staliukai aplink jį nedaro paminklui blogos įtakos. Bet štai Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės viešojo meno objektas „Vandens lelijos“ prie MO muziejaus: tiesiai priešais jį, žvelgiant nuo pėsčiųjų gatvės, puikuojasi šiukšlių dėžė, šiek tiek jį užstodama. Nors čia pat už poros metrų, tos pat aikštelės gilumoje, yra ir kita šiukšliadėžė, kuri vaizdo į šį meno kūrinį negadina. Ar miesto infrastruktūros planuotojai viešojo meno tiesiog nepastebi? O gal šiukšliadėžės irgi yra „kultūra“, todėl turi teisę atrodyti tokios pat reikšmingos ir užimti tokias pat geras vietas, kaip skulptūros?“, – skauduliu tapusią miesto problemą įvardino P. Pukytė.

Apibendrindama menininkė kėlė klausimą: „Vilniuje tiek architektūriškai gražių vietų – kodėl būtina jas visas komercializuoti ir užgriozdinti popsu, paverčiant sostinę bet kuriuo eiliniu miesteliu, kokių daugybė visur kitur?“

Kuria gyvo miesto atmosferą

Savivaldybės atstovų manymu, kavinės ir jose besilankantys žmonės yra neatsiejama miesto dalis, kurianti gyvo miesto atmosferą.

„Tačiau miestas, o ypač viešosios erdvės, turi būti patrauklus visiems, todėl kasmet besibaigiant lauko kavinių sezonui yra įvertinami visi gyventojų pastebėjimai ir nusiskundimai, į juos pagal galimybes atsižvelgiama. Pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus paminklo aplinkoje lauko kavinėms skiriamas plotas yra sumažintas, kad paminklas atsivertų nuo Didžiosios ir Aušros Vartų gatvių. Barboros Radvilaitės skulptūros ir Užupio angelo atveju, jos yra virš lauko kavinių skėčių, todėl kavinių veikla, savivaldybės vertinimu, skulptūrų neužgožia ir jų nemenkina“, – pažymėjo Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas.

Lauko kavinėms, tęsė jis, yra išduodami leidimai, kuriuose numatomas lauko kavinės plotas ir kiti aspektai, užtikrinantys, kad viešosios erdvės būtų prieinamos visiems, o lauko kavinės negadintų miesto vaizdo.

„Lauko kavinės yra reguliariai tikrinamos, pastaruoju metu – pasitelkiant išmaniąsias technologijas. Užfiksavus pažeidimus – pavyzdžiui, jei kavinė viršija leistiną plotą arba jos skėčiai užgožia erdvę – savininkai yra įpareigojami skubiai atlikti pakeitimus, kad lauko kavinė atitiktų jai keliamus reikalavimus“, – aiškino G. Grubinskas.

Savivaldybės atstovai patikino, kad atlikus Vokiečių gatvės rekonstrukciją lauko kavinėms skiriamas plotas nebus didinamas: „Kavinės tiek Vokiečių gatvėje, tiek kitose vietose ir toliau bus išdėstomos taip, kad netrukdytų praeiviams bei lankytinų vietų ir skulptūrų apžvelgiamumui.“