Guoda Diržytė. Projektas La Blogothèque buvo ir net po dešimtmečio vis dar yra labai populiarus, vaizdo įrašai skaitmeninėse platformose siekia milijonus peržiūrų. Kodėl atsisakei projekto, sulaukusio tarptautinės sėkmės, nusprendei pakeisti kūrybos kryptį?
Vincent Moon. Buvo daug priežasčių, šio sprendimo nepriėmiau sąmoningai. Čia tiesiog mano reakcija į tai, kad prarandu kūrybos laisvę. Visuomet norėjau būti priklausomas tik nuo savo kameros ir mikrofono. Naudodamasis šiais įrankiais, vis dar ieškau gilesnių kūrybos formų, kad suvokčiau, kaip reprezentuoti realybę. Specifinis instrumentus man yra kinas. Motyvacija kurti filmus atsirado siekiant, kad kūryba būtų nemokama, prieinama visiems.
Už La Blogothèque iš pradžių negaudavome jokio užmokesčio, tai buvo svarbi šio projekto dalis, galėjome daryti, ką norim, išreikšti, ką jaučiam. Tą praradome, susidūrę su muzikos industrija, kuri vertė, kad savo projektą pritaikytume rinkai, paverstume jį kapitalistiniu produktu. Toks požiūris prasilenkia su vertybėmis, kuriomis remiasi visa mano kūryba.
Tuo pat metu, kai gavome šį pasiūlymą, aš jau buvau pradėjęs žvalgytis anapus populiariosios muzikos ir muzikinės industrijos ribų. Norėjau imtis ne tik kažko gilesnio, bet ir, mano nuomone, svarbesnio mums kaip visuomenei. O būtent atskleisti, kaip kuriama muzika nuo amžių pradžios, kaip perduodama išmintis iš kartos į kartą, pasitelkiant muzikos motyvus ir instrumentus.
Anksčiau ignoravau tradicinę muziką, neigiau jos reikšmę, o dabar pasidarė labai svarbu užmegzti ryšį su ja. Nusprendžiau viską mesti, tapau klajokliu kino filmų kūrėju, kad pamatyčiau tai, ką dar įmanoma aptikti. Plėtoju nemokamos kūrybos idėją, keliauju ir ieškau, kaip atskleisti santykį tarp manęs ir kitų. Kas verčia matyti taip, kaip matome, ką reiškia vaizduoti, reprezentuoti mus supančią aplinką. Kitaip tariant, pradėjau ieškoti to, kas realybę padaro tikrove. Pabėgęs nuo populiariosios medijos, pasinėriau į muzikos ritualų tyrimus, tai pakeitė ir vis dar keičia mano mąstymą. Kelionės ir ieškojimai atvėrė visiškai naują pasaulį. Iki šiol jį nagrinėju ir nepanašu, kad greitu metu liausiuosi tą daryti.
Tradicinė muzika neretai suvokiama labai stereotipiškai, pasitelkiant ją nacionalistiniais tikslais. Ar pavyko nuo to atsiriboti?
Tai labai svarbi tema, ypač mūsų laikais. Neseniai viena pažįstama sakė prieš porą metų pradėjusi tyrimą, kaip būtų galima išugdyti tokią naują sociumo atmainą, kuri iš miestų keltųsi į provinciją. Pasirodo, jos tėvai tokios iniciatyvos ėmėsi dar ano amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, tačiau tie geri ketinimai labai greitai persismelkė nacionalizmu.
Idėja apie mūsų šaknis dėl įvairių priežasčių nuolat iškraipoma, o tapatinimasis su tam tikra grupe individą suvaržo, trukdo plėsti suvokimo horizontą. Pati nuostabiausia idėja atkurti prarastą ryšį su gamta tampa iškreiptu tariamų nacionalinių vertybių, net „grynakraujiškumo“ siekimu. Deja, panaši tapatybės problema būdinga ir alternatyviosioms nacionalizmo formoms. Į panašų aklagatvį patenka tokios žmogaus teisių gynėjų grupuotės kaip LGBT. Siekiama puikių dalykų, užtikrinančių galimybę būti savimi, pasisakoma už įvairovę, bet kartu pakliūvama į spąstus – pabrėžiama, esą tai mūsų istorija, mūsų, o ne jūsų praeitis! Taigi vėl atsiranda skirtis MES ir KITI.
Aš suvokiu, iš kur kyla toks mąstymas, nes užaugau šalyje, kuri kadaise buvo kolonizatorė. Kaip galėtume pasimokyti iš praeities, kad nebekartotume tų pačių klaidų? Nes jos vis kartojamos, tai vyksta ir dabar. Nacionalistinė savo šaknų idėja atima galimybę užmegzti tarpkultūrinį dialogą, kuris labai svarbus, jeigu norime tobulėti. Prieš keletą metų perskaičiau Davido Rieffo knygą „Užmaršties šlovinimas“ (In Praise of Forgetting). Joje rašoma apie nesugebėjimą naudotis kolektyvinės atminties potencialu. Todėl leidžiamės įkalinami labai siaurame istorijos suvokime, kuris visus kiršina tarpusavyje, randama keisčiausių priežasčių pykti ir vaidytis. Ko reikėtų imtis, kad sudėtingos realybės akivaizdoje nekartotume vakarykščių klaidų, nustotume mūryti atsitvėrimo sienas? Šis klausimas man ypač svarbus, vis bandau rasti tinkamą atsakymą. Todėl keliauju, ieškau vietinių kultūrų, kurios turi stipriai išreikštą savitumą.
Mano didelei nuostabai, jos vis dar išlaikiusios ryšį su protėvių žiniomis ir išmintimi. Bet šiuolaikinės priemonės, kokias naudoju ir aš, renčia naujus kultūrinius barjerus, todėl turime būti labai atsargūs. Vis dėlto tikiu kūrybos galia, neabejoju, kad ji įstengs tuos barjerus įveikti. Reikėtų puoselėti naują bendros sąmonės formą. Tačiau tam prireiks daug laiko.
Kiekviena bendruomenė linkusi užsidaryti, natūraliai susiklosčiusias ar net išgalvotas tradicijas pasitelkdama tam, kad atskirtų save nuo kitų, nors tradicijos iš esmės turėtų vienyti žmones. Kai keliauji po pasaulį, tyrinėdamas įvairias kultūras, ar pastebi panašumų tarp jų, ar vis dėlto dominuoja skirtumai?
Daugiausia pastebiu panašumų. Galėčiau apibrėžti ir skirtumus, bet panašumai kur kas ryškesni. Kita vertus, stengiuosi įžvelgti kiekvienos kultūros savitumą, džiaugiuosi, kaip skirtingai sugebama perteikti bei plėtoti panašias idėjas. Didžiausia šiandienos problema – dvasingumo stygius. Į praeities kultūras žvelgiama tik per materialųjį jų palikimą.
Lankiausi Luvro muziejaus parodoje, skirtoje civilizacijoms, išnykusioms prieš 2–3 tūkstančius metų. Išlikę tik atsitiktiniai objektai, deja, tai viskas, ką apie jas žinome. Įpratome praeities kultūras įsivaizduoti grynai materialiai, pasąmoningai suvokiame jas tik per daiktus. Toks vienpusis žvilgsnis nepadės perprasti svetimos kultūros, ypač kad praeities civilizacijos buvo pasiekusios nepaprastai aukštą dvasingumo lygmenį, intensyviai puoselėdamos dvasinius ryšius. Užuot adoravę vien išlikusius objektus, turėtume pasidomėti, koks buvo jų vaidmuo bendruomenę telkiančiuose ritualuose. Nors dabartinė civilizacija visais atžvilgiais pažangi, bet yra pamiršusi vieną iš pagrindinių dalykų – puoselėti natūralų, gilų dvasinį ryšį su savo aplinka. Mūsų protėviai tokius ryšius palaikė, esu tikras, kad tais laikais nekildavo beveik jokių tapatybės problemų.
Vakarietiškas materialistinis realybės suvokimas susiklostė palyginti neseniai. Pastaruoju metu perskaičiau daug Carlo Gustavo Jungo tekstų. Jis vartoja sąvoką Unus Mundus, plėtodamas idėją, kad visi priklausome tam tikriems gamtos archetipams. Laikui bėgant, šie archetipai buvo suskaidyti, atsirado skirtingos rasės, kultūros, tapatybės, visiškai pamiršome, kad realybė kartu su visa gamta yra kilusi iš to paties šaltinio. Susikoncentravę į materialius dalykus, pamiršome vienijantį sąmonės bendrumą, kurį pajusti senovės kultūroms leisdavo šamaniška patirtis.
Šiandienos pasaulis stokoja transcendentinės patirties, kuri padėtų įveikti egoizmą, pažaboti ego. Grįžtant prie kūrybos, reikėtų pasvarstyti, kodėl apskritai kuriamas menas. Tai, ką šiandien juo vadiname, kadaise buvo neatsiejama sociumo dalis. Skirtumas čia toks, kad kūryba priklausė bendruomenei, menu buvo dalijamasi, viena karta savo kūrybinę patirtį perduodavo kitai. Įvykus kultūriniam susiskirstymui, visiškai pasiklydome, susikoncentravę vien į nacionalinę kultūrą, jos raišką, pamiršome, kad tradicijos turėtų nuolat maišytis, papildydamos mūsų žinias apie pasaulį ir pačius save.
Norėčiau sulaukti meto, kai vakarietiškas, kapitalistinis, globalizuotas realybės suvokimas ištrūks iš riboto mąstymo gniaužtų, pagaliau vėl sugrįšime prie bendros kūrybos, atmesdami netikusias, vis labiau varžančias taisykles.
Bet pasaulis toks sumaterialėjęs, kad net religija labiau vertina objektus, simbolius, o ne dvasinius ryšius. Nuo gamtos jau visiškai atsiribota...
Ar tau neramu dėl to?
Žinoma! Jeigu visuomenės veidrodžiu laikysime populiariąją kultūrą, ypač vyraujančią jos srovę, matysime, kad viskas juda pragaištinga linkme, ši sistema naikina pati save. Kad įvyktų nors menkiausias mąstymo pokytis, atrodo, viską reikės apversti aukštyn kojomis...
Taip ir atsitiks. Nors toks optimizmas skamba naiviai, gal net kvailai, viliuosi, kad viskas bus gerai. Tiesiog kiekvienas iš mūsų turėtume stengtis bent savo kieme, labai mažu masteliu keisti tai, kas nepriimtina, vis tiek tai žingsnis į priekį. Tirkime mus supančią realybę, neleisdami toliau drumsti poetinės jos sąrangos. Ką reiškia gyventi globalizuotame pasaulyje, geriau suprasime, puoselėdami patirtį, paremtą mūsų protėvių išmintimi. Tai smagus žaidimas, tikiu, kad vis daugiau žmonių sutiks jį žaisti. Didžiausia problema ta, kad leidžiamės įkalinami net ne pačios realybės, bet jos projekcijų, kurias primeta kažkas kitas. Leidžiame, kad pasaulio suvokimą diktuotų žiniasklaida, o ir apskritai visa medijuota realybė yra tragiškai nuobodi. Neperdirbta tikrovė yra kur kas gražesnė negu jos simuliakrai. Klausimas tik toks, kaip galėtume atskleisti autentišką jos grožį? Kiekvienas turime ieškoti savito būdo, kaip tą padaryti. Aš bandau kurti kitokį naratyvą apie tikrovę. Atmesdamas klaidingus vaizdinius, tikiuosi, kad žmonės suabejos tariamais dirbtinės realybės privalumais.
Ar pavyksta savo požiūrio neprimesti kitiems?
Stengiuosi to nedaryti.
Neseniai pradėjai kurti „gyvą kiną“. Kokia šio projekto esmė?
Gyvas kinas grindžiamas idėja, kad laikas nėra linijinis, juda ne vien į priekį. Laiko sąvoka daug sudėtingesnė. Jau seniai bandau suvokti, iš ko laikas yra sudarytas. Taip, jis reliatyvus. Tačiau manyti, kad poveikį sąmonei daro vien materialūs faktoriai, yra pernelyg primityvu. Kiekvienas iš mūsų skleidžia dažnius, darančius įtaką kitoms gyvybės formoms. Savo veiksmais irgi galime paveikti vieni kitus. Kūrybą, gyvą kiną suvokiu kaip tam tikrą to reprezentaciją. Su būreliu žmonių nedidelėje erdvėje bandome atverti duris į pasąmonę, kad naujai pažvelgtume į būties esmę. Manau, ryšį su kolektyvine pasąmone ypač sustiprina kūryba.
Domiuosi skaitmenine revoliucija, kuri iš pagrindų keičia materialumo suvokimą, o tai daro didžiulę įtaką žmogaus pasąmonei. Todėl su technologijomis turėtume elgtis labai atsargiai, šie įrankiai tokie galingi, kad visiškai sudrumsčia linijinę evoliuciją. Staiga išnyko bet kokios ribos. Kaip su tuo tvarkysimės? Virtuali arba papildytoji realybė, viliojanti beribiškumo regimybe, neabejotinai sukels didžiulius kultūros pokyčius. Tai viena iš priežasčių, kodėl nemažai žmonių nepasitiki naujosiomis technologijomis – jos atitraukia dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų svarbu, dar labiau silpnindamos mūsų tarpusavio ryšius. Bet galbūt įmanoma į skaitmeninę erdvę perkelti šamanišką protėvių patirtį? Nesiūlau jokių sprendimų, tik mąstau, kad būtasis laikas vis tiek turės vienaip ar kitaip įsilieti į dabarties laiką.
Bet argi technologijos neapriboja transcendentinių bendruomenės galių? Jeigu realybę fiksuoja tik videokameros objektyvas, ar ji nepraranda savo esmės? Ar įmanoma, kad technologijos atkurtų telepatinius ryšius, o realybę parodytų tokią, kokia ji iš tikrųjų yra?
Telepatija – įdomi tema, tokius ryšius technologijos kol kas įstengia tik imituoti. Taigi kyla klausimas, kiek ir ko prarandame. Nes tų praradimų esama itin daug. Jei rastume būdą, kaip savo protėvių patirtį, jų išmintį suderinti su naujosiomis technologijoms, prasidėtų labai įdomūs procesai. Tikiu, kad vis dar galėtume atkurti tokį sociumo modelį, koks gyvavo iki krikščionybės, kai bendrauta ne vien tiesiogiai, bet ir telepatiškai, kur kas didesnį vaidmenį skiriant sapnams ir pasąmonei. Turėtume tą patirties sluoksnį nagrinėti nuo pačių ištakų. Iš kur visa tai atsirado? Ar tai tiesiog evoliucijos rezultatas? Manau, pasąmonės raida senesnė už pačią žmoniją.
Tikiu, kad kadaise buvo toks tarpsnis, kai ego apskritai neegzistavo. Bet dabar bendruomenės variklis yra būtent ego. Iš kur atsirado tas mažas kipšiukas, kirbantis galvoje? Kai kas gal sakys, kad šitokiu būdu aukštesnės jėgos kalba su individu ir per individą. Bet viskas, manau, yra gerokai paprasčiau. Tik neaišku, kaip toli esame atsidūrę nuo suvokimo, puoselėto senovėje. Juk patys nepasikeitėme – turime tokį patį kūną, tokias pačias smegenis, tokius pačius gebėjimus. Tiesiog reikėtų „persiprogramuoti“. Tai nebus greitas procesas. Vis dėlto tikiuosi, kad ši misija įmanoma. Tačiau smegenų perprogramavimas – labai gili sensorinė patirtis, taigi „procesas“ nebus malonus. O žmonėms juk norisi tik to, kas malonu. Argi ne taip?
Deja, taip. Bet grįžkime prie sąlyčio su gamta. Moderni visuomenė nusiteikusi veikti kaip mašina. Štai dabartinis tobulumo modelis.
Manau, turėtume apversti šį suvokimą, ir tai nėra neįmanoma. Pats bandau tokio mąstymo atsikratyti. Svarstau, kokią įtaką mes kaip individai galime daryti visuomenei. Man asmeniškai tai suteikia kūrybos laisvę. Nesileiskime įkalinami klaidingo realybės suvokimo, kai visuomenė mums pasako, kas įmanoma, o kas ne. Dabartinis požiūris, kad realybė paremta linijinio laiko kodu, suvaržo mūsų galimybes, nes primeta kažkokią misiją, užduotį ar tikslą, kurio visi privalome siekti, nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Tą daryti sugebame labai gerai, todėl nesiliausime siekti nurodyti tikslo, net keldami grėsmę, kad sunaikinsime visą planetą. Bet yra ir kitoks realybės kodas – tai vizija, atėjusi iš senovės laikų, galėtume ją vadinti genties vizija. Gentys laiką suvokė visai kitaip, negu jis suvokiamas dabar. Atlikdamos ritualus, jos susiedavo skirtingas laiko juostas. Toks realybės kodas labai sudėtingas, gal artimiausias kvantinės fizikos dėsniams. Šis alternatyvus, mums nesuvokiamas kodas remiasi tam tikra magija. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, bet kvantinė fizika visa tai iš lėto jau įrodinėja.
Deja, kompiuterizuota visuomenė, nepaisydama jokių „kitoniškumo“ įrodymų, bando paversti individus nemąstančiais robotais. Tačiau dalis žmonių tam jau priešinasi, vis labiau rūpinasi gamta, bando grįžti prie savo šaknų. Neabejoju, kad viskas pamažu keisis. Grįšime prie pirminio tikrovės modelio. Ir tai jau vyksta. Bandoma susigrąžinti žinias, kurios buvo pamirštos. Vėl atrandami įrankiai, kuriais naudotasi senovėje. Šie įrankiai labai galingi, deja, kol kas naudojami gana kvailai ir neatsakingai. Šiaip ar taip, dabar yra puikus metas eksperimentams. Ėmė sietis, maišytis įvairūs kūrybos žanrai, o tai puiki pradžia. Turėtume bendromis jėgomis tyrinėti sudėtingas tikrovės formas, nes pavienis žmogus jos aprėpti tiesiog negali, įstengia suvokti nebent paskirus realybės fragmentus. Taigi pamirškime savo ego ir grįžkime prie ištakų. Tikiu, kad menas padės tą padaryti, išlaisvindamas mąstymą geriau negu bet kas kitas.
Dėkoju už pokalbį.
