Po ilgos pertraukos sugrįžęs spektaklis į sceną atvedė naują Džuljetą – Digną Kulionytę. Pernai pelniusi Auksinį scenos kryžių, ši kukli, tvirta aktorė savo atsidavimu įrodė nemirtingos meilės tragizmą. Spektaklyje labai ryškūs du pradai – komiškasis ir tragiškasis. Kulionytei pavyksta tarp jų išbalansuoti, tokiu būdu tampant ryškiu dramatiniu personažu, šalia kurio visiems partneriams įdomu būti. Laurynas Jurgelis-Romeo tapo naujosios Džuljetos vedliu. Kaip tikras scenos džentelmenas jis visas jų scenas kilsteldavo aukštyn, tarytum už rankos vesdamas jaunąją Džuljetą per neapykantos ir vaidų sklidiną gyvenimą. Tokio subrendusio Jurgelio lig šiol dar neteko matyti.
Visas aktorių ansamblis – unikalus, visi aktoriai – kaip tikri scenos dievai. Iš pradžių režisierius leido įdėmiai į juos įsižiūrėti. Dvi besivaidijančios šeimos – Montekių ir Kapulečių – žvelgdamos į žiūrovus, priminė ne tik įsiplieskiančių karų beprasmybę, bet įdomių aktorių svarbą mūsų gyvenime. Jų vaidyba tarytum išlaisvina sąmonę nuo perteklinių dalykų. Ir patiems aktoriams tai tampa svarbu, nes nuo pirmųjų spektaklių iki dabar vaidinantys aktoriai – Eglė Mikulionytė, Dalia Michelevičiūtė, Vesta Grabštaitė, Arūnas Sakalauskas, Vaidotas Martinaitis, Remigijus Bilinskas, Arvydas Dapšys – savo personažų akimis visai kitaip pamato ir įvertina savo gyvenimą. Tai yra tokia būsena, kada teatras tampa gyvenimo džiaugsmu. Jo simboliu galėtume vadinti Mariaus Repšio Merkucijų, kuris pajutęs scenos grožį, žiūrovams padovanoja išradingiausių improvizacijų fejerverkus.
„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ – lietuvių teatro aukso amžiaus vienas iš pagrindinių pavydžių. Tai šviesaus atminimo Jūratės Paulėkaitės vienintelis išlikęs gyvas scenovaizdis. Ir tai yra visiškas teatrinis šedevras. Šiandien kiekviena detalė gali būti suvokiama kaip daugiareikšmis simbolis. Menininkams leista pasaulį matyti ir trečiąja akimi. Dutūkstantųjų metų pradžioje Lietuvoje buvo tik viena picerija – „Ritos slėptuvė“. Paulėkaitė garsiausią Shakespeare’ą tragediją apgyvendino picerijoje, ją paversdama tam tikru šventoriumi. Daiktai išdėlioti taip, kad centras lieka tuščias. Juodą kryžiaus formos erdvę užpildo gyvybe alsuojantys aktoriai. Apšvietimo dėka spektaklis virsta švytinčiu paveikslu.
Žodžiais aktoriai nieko nesakralizuoja, tačiau jie šį paveikslą užpildo neįtikėtinai sodriu turiniu. Jų improvizacijos tokios galingos, kad visas Jūratės sukurtas scenovaizdis įveiksminamas iki mažiausios detalės. Neliečiami tik senovinis vežimėlis ir dviratukas – kiekvieno žmogaus gyvenimo pradžių pradžia. Šis paveikslas – ne apie šventą įstoriją, bet apie žmonių likimus. Tai – egzistencinio nerimo erdvė, skatinanti apmąstyti kiekvieno žmogaus likimą. Rodos, paprastas, kartkartėm net vulgarus spektaklis tampa didingu reginiu. Todėl spektaklį reikia saugoti kaip vienintelį išlikusį Jūratės Paulėkaitės gyvą šedevrą, kurio tikrieji archangelai yra šiandien jį kuriantys teatro menininkai.