Su neatrasta vabzdžių dresuotojo Vladislavo Starevičiaus animacija Lietuvos žiūrovus supažindins jo anūkė

Šiemet skaičiuojame 140 metų nuo, ko gero, garsiausio Lietuvoje augusio ir karjerą pradėjusio animatoriaus Vladislavo Starevičiaus gimimo. Nepaisant kūrėjo pripažinimo Lietuvoje ir užsienyje, nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų V. Starevičiaus filmus kino teatrai rodė tik du kartus. Iniciatyvos imasi „Scanoramos“ satelitinis renginys, ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ kviečiantis žiūrovus rugsėjo 15–18 dienomis „Skalvijos“ kino centre susipažinti su kino istorijai ir lėlinei animacijai itin reikšminga V. Starevičiaus asmenybe bei jo nuopelnais animacijos ir kino meno raidai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kino istorijos vadovėliuose pažymėtas startas

Apie Vladislavo Starevičiaus startą kino studijoje pasakoja kone kiekvienas sutrumpintas kino istorijos vadovėlis, kur bent paraštėje minimi pirmieji vabzdžių animacijos filmai ir jų sėkmė tiek Rusijoje, tiek užsienyje.Tačiau tie patys vadovėliai tyli, kad kol V. Starevičius kone paslapčia kūrė sustabdyto kadro vabzdžių animaciją, jis taip pat kiekvieną dieną leido filmavimo studijose, kur buvo kuriami vaidybiniai kino filmai. Jis stebėdavo, mokėsi, ir kartais pasisiūlydavo prisidėti prie vieno kito filmo kūrimo. Nevengdavo vaidinti antraplanių vaidmenų, piešti dekoracijų ar net perimti operatoriaus darbo.

„Lengva susikurti paveikslą, kad mūsų vadinamasis vabzdžių dresuotojas nieko kito nedarė, tik kamerai „dresavo“ vabzdžius. Tačiau Prancūzijoje jo vabzdžius didžiąja dalimi pakeitė įvairios lėlės, o Rusijos imperijoje praleistas laikotarpis slepia ne vieną dešimtį vaidybinių filmų, kurių svarba kino optinių triukų išradimų kontekste perspjauna visus kitus to meto Rusijos kino režisierius“, – apie neatrastą Starevičiaus kino paveldą pasakoja „Pirmosios bangos“ sumanytojas ir vienas iš organizatorių Aleksas Gilaitis.

Lyginamas su Georges’u Méliès ir Waltu Disney’umi

Jau pirmajame, debiutiniame vaidybiniame savo filme V. Starevičius kūrė daugiaekspozicines scenas ir filmavo per judantį stiklą už ką įgavo „alchemiko“ pravardę, kaip ir kitas kino triukų legenda, žymusis Georges‘as Méliès. Triukai, kurių spektrą jis nuolatos plėtė, per ateinančius septynerius metus titulavo Starevičių kaip kino burtininką – fantastinių triukų pradininką Rusijoje. Jis galėjo trinti ribas tarp tikrovės ir fantastinių pasaulių, taip išbandyti įvairiausius kino kameros, optinių triukų, juostos ryškinimo ir montažo eksperimentus. V. Starevičius pirmą kartą kino istorijoje nepastebimai sujungė sustabdyto kadro animaciją su aktoriaus vaidyba. Tai technika, kurią Waltas Disney’us po dešimtmečio visame pasaulyje išpopuliarino su serialu „Alisos komedijos“.

Nuosava studija ir žiūrovus stebinę eksperimentai

Sukūręs kelis sėkmingus filmus V. Starevičius įkūrė savo studiją, tačiau dėl rizikos tapti karo šauktiniu ilgai kūrybine laisve mėgautis negalėjo. Nepaisant to, kad jam teko kurti užsakomuosius karo filmus, net ir tokiais kūrybinio suvaržymo laikais jo politiniai filmai nebuvo panašūs į kolegų. Jo „propagandiniai filmai“ buvo sarkastiškos komedijos, pacifistiniai vabzdžių animaciniai filmai ar trumpi fantastiniai siužetai. Tokie Vladislavo eksperimentai kūrybinio ir finansinio stygiaus laikotarpiu žiūrovus stebino.

Ilgainiui dėl karo pradėjo trūkti kino juostos. Dalis gerų aktorių išėjo į frontą, kiti bėgo iš šalies arba slapstėsi nuo valdžios. Nepaisydamas visų sunkumų, V. Starevičius toliau filmavo vis technologiškai ambicingesnius filmus. Deja, iki šių dienų iš 51 jo režisuoto vaidybinio filmo išliko tik saujelė, dažniausiai tik trumpi fragmentai. Ko gero, dėl to, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalime lengvai šių filmų pažiūrėti, vadiname Starevičių tik „vabzdžių dresuotoju“.

Persikėlimas į Prancūziją

Po revoliucijos priverstas palikti šalį, V. Starevičius persikėlė į Prancūziją ir atvertė naują savo gyvenimo ir kūrybos lapą. Prancūzijoje jis greitai prisitaikė prie pasikeitusios aplinkos ir per metus sukurdavo vieną arba du filmus. Pakeitęs vardą į Ladislas Starewitch, jis įžengė į vieną produktyviausių savo kūrybos laikotarpių, o jo darbai augo tiek apimtimi, tiek turiniu. Nedidelėje studijoje, įkurtoje namuose netoli Paryžiaus, jis praleido visą likusį gyvenimą ir kūrė vienus gražiausių savo filmų – siurrealią, lyrišką animaciją, kupiną metaforų ir reikšmių, suprantamų ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Šio kūrybos laikotarpio filmų išskirtinumas – gebėjimas peržengti paprastą kino naratyvinį matmenį, panaudoti visus kinematografinės kalbos išteklius ir sukurtus vaizdinius perkelti į fantastinį pasaulį, bet kartu visiškai nenutolti nuo realybės. V. Starevičius pradėjo eksperimentuoti su garsu ir spalvomis, o gyvą veiksmą jungė su sustabdyto kadro technika. Lėlės ir gyvi aktoriai natūraliai susiliedavo į kuriamą fantastinį pasaulį, o filmuose buvo laužomos ribos tarp sapno, fantazijos ir realybės. Pasak paties V. Starevičiaus, visos lėlės, kurias mato žiūrovas, yra aktoriai, net jeigu jie tėra režisieriaus vaizduotės vaisius.

Vienas pirmųjų ilgametražių animacinių filmų pasaulyje

1929-aisiais V. Starevičius pradėjo kurti savo ilgiausią ir turbūt sėkmingiausią filmą „Lapinas Reinekis“ (Le Roman de Renard), paremtą tuo paties pavadinimo W. J. Goethes kūriniu. Tai buvo pirmasis ilgametražis animacinis filmas Prancūzijoje ir vienas pirmųjų ilgametražių animacinių filmų pasaulyje. Deja, jo gamyba ir platinimas buvo komplikuotas, tad filmas pasaulį išvydo tik 1937 m., o šiemet jį galės išvysti ir ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ žiūrovai.

Kiekvieną filmą jis kūrė kantriai ir atsakingai, daug dėmesio skirdamas visoms jo detalėms – scenarijui, lėlėms, scenografijai, kostiumams. Jam buvo svarbu pateisinti kiekvieną judesį. Nepaisant to, ar dirbdavo su negyvais gyvūnais, ar pagamintomis lėlėmis, dėl savo anatomijos išmanymo jis gebėdavo sukurti tokius filmo personažus, kurie perteikdavo sklandžius gestus, mimikas. Lygūs, tikslingi ir subtilūs jo filmų personažų judesiai suteikė jo animaciniams filmams išskirtinumo, o kartu ir populiarumo. Žiūrovams būdavo nesunku susitapatinti su vaizduojamų herojų emocijomis, suprasti jų motyvus.

V. Starevičiaus 140-ųjų gimimo metinių proga – anūkės vizitas į Lietuvą

V. Starevičius buvo gavęs ne vieną pasiūlymą iš JAV animacijos studijų, bet visus atmetė norėdamas išlaikyti nepriklausomybę ir savo filmus kūrė vien su šeimos nariais. Šiandien dinastijos vadžias perėmusi jo anūkė Léona Béatrice. Ji rūpinasi V. Starevičiaus filmų išsaugojimu, restauravimu bei platinimu ir specialiai atvyks į Lietuvą pristatyti „Pirmosios bangos“ rengiamos retrospektyvos seansus.

Kino istorijoje V. Starevičius išliks ne tik kaip vienas iš animacijos technikos pradininkų, bet ir kaip kūrėjas, kuris animaciją pakylėjo iki meno kategorijos ir atvėrė kitokias kino patirtis.

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis renginys – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 15–18 dienomis „Skalvijos“ kino centre.