Su Ukrainoje žuvusiu Mantu Kvedaravičiumi dirbęs kino dailininkas: po karo kursis naujas pasaulis

Tapyba ir kinas – tai dvi ukrainiečių menininko Jurijaus Grigorovičiaus esminės kūrybos kryptys, per kurias, kaip pažymėjo pats autorius, atsiskleidžia jo požiūris į pasaulį. Dokumentinius filmus kuriantis J. Grigorovičius yra dirbęs su lietuvių režisieriais – Šarūnu Bartu, Audriumi Stoniu, Audriumi Juzėnu, šviesaus atminimo Mantu Kvedaravičiumi. J. Grigorovičius, prisimindamas Ukrainoje didvyriškai žuvusį režisierių sakė, kad būtent iš jo išmoko eksperimentuoti, sugalvoti naujas technikas, kryptis, kurias pritaiko ir tapyboje.

Per tapybą, per kamerą

J. Grigorovičiaus tapybos darbus galima išvysti Literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje, kur rodoma jo paroda „Spalvraštis“.

„Nuo pat vaikystės piešiu, mama pasakojo, kad kai tik išmokau sėdėti, iškart ėmiau piešti. Daug mokiausi, Dailės mokyklą užbaigiau Izmailyje (Ukraina, Odesos apskr.), ten praėjo mano vaikystė, vėliau gyvenau Dagestane (Šiaurės Kaukazas), Machačkaloje baigiau dailės studijas. Vėliau įstojau į VGIK'ą (tuometinis Kinematografijos institutas) Maskvoje. Visą laiką užsiėmiau menais, kinu. Bestudijuodamas VGIK'e jau kūriau filmus. Tapyba ir kinas – tai esminis darbas, požiūris į pasaulį – per tapybą, per kamerą“, – sakė J. Grigorovičius.

Šiuo metu kūrėjas pasakojo pereinąs prie dokumentinių filmų kūrybos – pats filmuoja, montuoja, dirba su garsu.

Kuo mažiau kolektyvinio darbo, tuo esą daugiau savo matymo, anot J. Grigorovičiaus, kūrybinis žvilgsnis padedantis visur.

„Maksimaliai išnaudoju savo galimybes, tai, ką sugebu. Dirbau ir teatre, ir skulptūra užsiėmiau, animacinius filmus kūriau, dėstytojavau... Visada užsiėmiau kūryba. Kine gali kurti savo matymą. Dabar daug šiuolaikinių menininkų, kuriuos vadinu žmonėmis-vizualiniais šaltiniais, vagia svetimas idėjas iš interneto. Jie neturi savo matymo, o aš – už savitą matymą. Todėl kiekvienas filmas pradedamas nuo tuščio balto lapo. Viską prigalvoji nuo nulio, kūryboje – tai įdomiausia. Bet ir sudėtinga, nes tavo mintys nuolat užimtos kokiu nors projektu. Visgi, jeigu aukščiausių jėgų duota tuo užsiimti – vadinasi, reikia“, – sakė jis.

Kastis kūrybiniuose subtilumuose

Ko gero, J. Grigorovičiaus kinematografinę kūrybą galima būtų skirstyti į du etapus – iki karo Ukrainoje, ir vykstant karui.

Iki karo sukurtas filmas – „Angelas. Geležiniais sparnais“ (2011), parodantis, kaip pats autorius tapo paveikslą.

„Tarsi savęs stebėjimas iš šalies, kaip į mane įeina dvasia, kuri leidžia man kurti šį paveikslą. Man buvo įdomu kastis tokiuose kūrybiniuose subtilumuose. Kadangi žinau, kaip galima nutapyti tokį paveikslą, todėl galėjau ir tokį filmą filmuoti“, – prisiminė kūrėjas.

Dokumentiniai filmai filmuoti Izmailyje, išėję iki karo – apie mano vaikystę. Ilgą laiką rinkau medžiagą! Tai buvo seniai, 1970-aisiais – šokių aikštelėse vyko įdomūs įvykiai. Miestas – suskirstytas rajonais, kiekviename jų – savi karaliai, sava armija, kuri visada organizuodavo šokiuose muštynes. Taip radosi filmas apie šokių aikštelę, kurioje vyko veiksmas, kalbinau bendraklasius, vaikystės draugus. Bet patirtis keista, nes kai žmonės duoda interviu, vėliau kompleksuoja save matydami per televizorių... Juos atpažįsta gatvėje, autobusuose, jie pradeda kitaip žiūrėti į tą medžiagą“, – apie atpažįstamumo kainą kalbėjo pašnekovas.

Dokumentinis kinas, J. Grigorovičius tęsė, leidžia paanalizuoti žmones, patyrinėti jų reakcijas.

„Dokumentinis filmas man kaip pokalbis, kai dalyvių mažiau, negu įprastai dalyvauja filmavimo aikštelėje. Gali bendrauti tiesiogiai, herojus gali daugiau papasakoti, nes dirbi ne su aktoriais, o su žmonėmis, kurie tau gali atsiverti, arba... ne. Kai tapai portretą, sunkiausia pagauti tą momentą, kai žmogus nusiima kaukę. Visada kaukė yra – kaip apsauga. Visad rūpi nuimti ją, parodyti, koks žmogus yra iš tiesų. Tai įdomiausia dokumentiniame kine, todėl ta kryptimi dirbu“, – kalbėjo J. Grigorovičius ir pridūrė, kad greitu metu kursiąs meninį filmą, Lietuvoje tam gavo stipendiją.

Filmo scenarijus susijęs su 1991-ųjų įvykiais. „Prie parlamento stovėjau ir gyniau Lietuvą su ukrainiečių vėliava. Šis periodas buvo savaip įdomus. Kai su režisieriumi Š. Bartu filmavome dramą „Trys dienos“, Kaliningrade mus rusakalbiai užpuolė su plakatais, tada buvo problema su nafta, apribojimai... Rusijos agresija... Lietuviai ir ukrainiečiai – turi vidinę laisvę, jie bando ją pasiekti, bet kokia kaina. Tampa filmų herojais“, – pažymėjo pašnekovas.

Gyventi šiandiena, viską daryti maksimaliai

J. Grigorovičius tikino visada domėjęsis istorija. „Kai dirbome su Š. Bartu, su istoriniais projektais, tokiais kaip Pilėnai, apie 14 a. Lietuvą, buvo apėmęs įdomus jausmas. Lietuviai istoriškai turi kontaktą su gamta. Gamta – tai laisvė, kontaktas su Dievu, – per medžius, per vandenį, ugnį. Domina žmogiškų emocijų tema. Po karo patenkama į tuštumos situaciją. Kaip žmonės iš jos išeina, kaip atranda dvasingumą, kaip atsistoja ant žemės, kaip tampa stipriais? “, – kėlė kertinius klausimus kūrėjas.

Ši dilema, anot J. Grigorovičiaus, laukia ir Ukrainos. „Žmonės patirs dvasinį išsekimą. Dabar yra daug agresijos, kuri, duotuoju atveju, svarbi, bet teks atrasti harmoniją – tik ji gali sukurti ateitį, o ne agresija. Tai bus sudėtingas gyvenimo periodas. Daugelis mano draugų kariauja. Ir režisieriai... Paskutinis projektas – su Olegu Sentsovu (filmas „Nosorog“), prieš pat karą turėjome filmo premjerą. Kai prasidėjo karas, visa kūrybinė grupė išėjo į karą... Dabar sudėtinga filmuoti: ne visur galima, sudėtinga atrasti lokaciją – reikia tartis. Su režisieriumi Iurii Leuta filmavome trumpametražį filmą Borodiankoje, vadinasi „Mama“ – griuvėsių fone. Šalia – iš griuvėsių traukė kūnus, tame fone filmavome filmą... Moraliai buvo sunku, bet supratome, kad tai reikia užfiksuoti, nežinome, kas bus rytoj. Karas sunaikino visus įstatymus, kurie buvo iki tol. Dabar gyvename kitaip. Reikia jausti, kad gyveni šiandiena, neaišku, ar rytoj būsi gyvas... Todėl reikia gyventi ir viską daryti maksimaliai, daryti tai šiandien“, – sakė J. Grigorovič.

Jis pastebėjo, kad šiandien yra susimaišę prioritetai, kas dabar svarbu, ir kas – ne: „Karas suteikia kitokį nusistatymą – pradedi gyventi kitaip, kitaip jausti laiką, vertinti kiekvieną sekundę, kiekvieną smulkmeną. Po bombardavimų žmonės lieka tokie, kaip stovi. Tai, kas yra tavyje, su tavimi – svarbiausia. Reikia tai branginti. Nes šiandien turi, o rytoj viskas gali išnykti. Nei namų, nei mėgstamų daiktų, nei... artimųjų... Tai labai sunku ir sudėtinga.“

Mantas Kvedaravičius – ne tik nuostabus dokumentalistas

J. Grigorovičius yra dirbęs kartu su Ukrainoje didvyriškai žuvusiu režisieriumi, šviesaus atminimo Mantu Kvedaravičiumi.

„Vilniaus rotušėje (vasario 24 d.) bus paroda, ten parodysiu tris fotografijų kryptis, pagal jo projektus. Su M. Kvedaravičiumi kartu kūrėme dokumentinį filmą „Mariupolis“, kuris pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Kartu dirbome su Kyjive filmuotu „Partenonu“ (padėjau su dekoracijomis). Trečiasis projektas – Ugandoje. Ketinome kurti fantastinį filmą „G.O.M.A“. Buvau nuvykęs į Ugandą, ruošėmės rimtai tuo užsiimti. Laukiau, kada bus galimybė pratęsti šį projektą, bet prasidėjo karas... Susisiekdavome, pasakojau, kad Mariupolį bombarduoja, vėliau sužinojau, kad jis, vis dėlto, išvyko į Ukrainą kovoti, ir filmuoti filmą – savo paskutinį. Man buvo labai netikėta, kad jis žuvo, jis turėjo didelę patirtį kariniuose veiksmuose – skirtingose šalyse buvo patekęs į pačias įvairiausias situacijas“, – pasakojo J. Grigorovičius.

J. Grigorovičius pažymėjo, kad M. Kvedaravičius buvo labai talentingas, ne tik nuostabus dokumentalistas, – drauge buvo pradėję kurti ir meninį filmą.

„Vertinga tai, kad žmogus, apdovanotas gyvenimišku žinojimu, kine – daug eksperimentuodavo. Jis buvo tarsi pradedantysis kinematografininkas, jo filmai buvo tarsi atėjusio iš šalies – tuo jis buvo įdomus, ėjo savo keliu. Žmogus, kuris pats sugalvoja kiną, turintis savo matymą, kameros judėjimą... Man taip pat įdomūs eksperimentai: judėti, sugalvoti naujas technikas, kryptis – niekas nestovi vietoje. Mantas buvo toks žmogus. Jis buvo tikras draugas, kuris dėl tavęs galėjo padaryti viską. Tai labai svarbu. Daug keliavo Afrikoje ir kitose šalyse. Manto dėka, žvilgsnis į pabėgėlius, kitos tautybės žmones, į jų problemas, kurios man buvo tolimos, – irgi tapo svarbios“, – šiltai bičiulį prisiminė J. Grigorovičius.

Po karo kursis naujas pasaulis

Ukrainoje vykstantis karas, anot J. Grigorovičiaus, apskritai pakeis požiūrį į šį pasaulį, kas buvo iki šiol – viskas pasikeis.

„Kai baigsis karas – kursime naują pasaulį, su naujais įstatymais, pasiliksime tik tai, kas buvo geriausia iki tol. Kiekviena galimybė kalbėti tiesą – bet kokia paroda, bet kur – labai svarbi, nes daugelis gyvena savo problemomis ir nemato, kaip gali būti kitaip. <...> Kai žūsta keletas žmonių – tragedija, kurią galima apčiuopti, suvokti. O kai miršta gausybė žmonių – įvyksta tarsi koks pripratimas, sudėtinga suprasti per atstumą. Kai tavęs neliečia – skaičiai dideli, prie jų priprantama – negerai, bet tai žmogiška“, – kalbėjo menininkas.

Dėl to, J. Grigorovičius sakė, jis ir stengiasi kurti filmus, kurie būtų meniniai, kurie žmogų pasiektų ne kaip informacija.

„Ieškau savito požiūrio į šiuos įvykius – per garsus, šviesą, faktūrą, perteikiant pojūčius. Kiekvienas žmogus turi kodus – visada tyrinėjau, kaip galima būtų prisibelsti prie jų, tai labai svarbu mene. Menas turi įtaką, tai stipru; todėl Ukrainoje yra šiandien kuriami dokumentiniai filmai, dabar labai svarbu viską užfiksuoti. Svarbu tai daryti meniškai, pabandyti atrasti būdų, kaip emocionaliai prieiti prie žiūrovo. Per širdį, per sielą – ne per smegenis“, – atkreipė dėmesį J. Grigorovičius.

Už savo laisvę kovojančią Ukrainą J. Grigorovičius palygino su placdarmu, kur kovoja juodos ir baltos jėgos: „Pagalba turi ateiti iš viso pasaulio... Neįsivaizduoju, kas bus, jei juodos jėgos laimės prieš baltas. Deja, baltos jėgos turi kovoti, bet tam reikia ginklų. Žmonės, kurie niekada negalvojo, kad jiems teks žudyti kitus – jiems tenka tai daryti, kad išgelbėtų savo tėvynę, artimuosius, savo žemę.“

J. Grigorovičius – profesionalus kino dailininkas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys. Baigęs Maskvos kinematografijos institutą (VGIK), nuo 1990 m. gyvena ir dirba Lietuvoje. Tarptautiniu mastu gerai žinomų lietuviškų filmų kaip Š. Barto („Trys dienos“, „Namai“, „Laisvė“), Valdo Navasaičio („Kiemas“), Audriaus Juzėno („Getas“, „Ekskursantė“), Audriaus Stonio („Paskutinis vagonas“) filmų dailininkas-statytojas. Iš viso dailininko kūrybinėje biografijoje daugiau nei 20 vaidybinių filmų, sukurtų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.