Sukrutimas dėl Nacionalinės koncertų salės: baiminamasi likti už jos durų

Prieš daugiau nei metus paskelbta, kaip atrodys „Tautos namai“ ant Tauro kalno – pirmą prizinę vietą architektūriniame konkurse užėmė Ispanijos studija „Arquivio architects“. Planuojama, kad vadinamųjų Profsąjungų rūmų vietoje atsiras moderni Nacionalinė koncertų salė. Tačiau nors pastatas dar tik įsivaizduojamas, diskusijos jau įkaitusios: renginių industrijos asociacijos (RIA) valdybos pirmininkas Valdas Petreikis būgštauja, ar neliks didžioji dalis scenos menų, renginių ir jų lankytojų už salės durų. Savo ruožtu akademinės, klasikinės, simfoninės muzikos atstovai įsitikinę, – tai turėtų būti prestižinė salė, skirta groti muzikai, turinčiai didelę išliekamąją vertę.

Atsižvelgdamas į vyraujantį bendrą nusiteikimą V. Petreikis, kaip pavyzdį pasitelkė pagrindinę Londono koncertų salę „Royal Albert Hall“, kur rengiamo klasikinės muzikos koncertų ciklo „PROMS“ programoje yra pasirodę ir didžiausios Lietuvos klasikinės muzikos žvaigždės – Asmik Grigorian, Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, Justina Gringytė, dirigavo Milda Gražinytė -Tyla.

„Šioje salėje taip pat organizuojami įvairiausių žanrų scenos menų renginiai ir niekam nesukelia nuostabos ar nepasitenkinimo tai, jog karališkojoje salėje rodomi baletai, vyksta cirko „Cirque Du Soleil“ pasirodymai, miuziklai, koncertuoja Adele, Robbie Williamsas bei vyksta kitų populiariosios muzikos atlikėjų koncertai, kuriuose naudojama moderniausia garso aparatūra ir šviesų technika“, – viešame kreipimesi argumentavo jis.

Pagrindinė šerdis – didžioji salė

Kalbėdama portalui „Delfi“ viena darbo grupės narių, Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė apie „Tautos namų“ viziją sakė, kad tai yra mažiausiai trisdešimties metų projektas ir svajonė. „Ši svajonė absoliučiai susijusi būtent su simfoninės muzikos, natūralios akustikos koncertų sale. Tik apie tai visą laiką kalbėjome. Kai prieš ketverius metus ministerija pradėjo šį projekta versti realybe, mes, Lietuvoje dirbantys simfoninių orkestrų atstovai, nežinojome, kad užduotis – taip plačiai jį išplėsti, kad būtų ir simfoninė salė su kintama akustika, ir daugiafunkcinė scenos menų salė, ir bendruomeninė, ekspozicijų“, – pažymėjo ji.

Filharmonijos kolektyvams yra tekę važinėtis po visą pasaulį ir Europą. „Su orkestrais aplankėme 50 naujausių koncertų salių. Žinome, kas turi būti pagrindinė šerdis – didžioji salė turi būti pritaikyta simfoninio orkestro darbui scenoje, užkulisiai taip pat – antraip, visas projektas praranda prasmę. Bus dar vieni geri kultūros namai. <...> Iš esmės, su įgarsinimu galima groti bet kur. Juokingi tie užsipuolimai, kad valstybinės įstaigos pasisavins erdvę“, – sakė R. Prusevičienė.

Tokios salės valdymas, anot pašnekovės, milžiniška atsakomybė – tiek finansinė, tiek infrastruktūrinė. „Valstybinės ir nacionalinės įstaigos, kurios valdo pastatus vadinamąja patikėjimo teise – kone 90 proc. savo darbo skiria pastatų, infrastruktūros priežiūrai: remontams, nuomoms, instrumentų pirkimui, taisymui. Tai yra juodas darbas, kurio nenori matyti, ateinantys tam vakarui“, – apie didelę naštą kalbėjo ji.

R. Prusevičienės įsitikinimu, Nacionalinė koncertų salė privalo atitikti standartą, jei ne pasaulinį – bent jau europinį: „Kai su salės projektu dirba pačių žymiausių infrastruktūros objektų architektai, negalime turiniui nuleisti standarto kartelės. Jei į tokią salę norime pritraukti klausytojus, užsienio atlikėjus, žymiausius užsienio orkestrus, turime išlaikyti vardą, aukštą profesionalumo, turinio vadybos lygį.“

Atlikta daug juodo darbo

V. Petreikis kreipimesi pastebi, kad Nacionalinės koncertų salės valdymo modelis taip pat turėtų būti nuosekliai ir atvirai išdiskutuotas. „Ne a priori, siekiant numatyti valdytojus (tai daroma ir ypatingai susiaurinant salės paskirtį), bet sudarant sąlygas konkurse dalyvauti viešo ir privataus sektoriaus profesionalams, turintiems tinkamiausios patirties efektyviai valdant koncertų sales ar renginių erdves. Kad salės išlaikymas netaptų finansiniu akmeniu po valstybės ir mokesčių mokėtojų kaklu“, – įžvelgė išankstinį nusistatymą jis.

Paklausta, ar įmanomas bendradarbiavimas tarp viešojo ir privataus sektoriaus profesionalų, R. Prusevičienė neskubėjo daryti išvadų. „Viskas bus, bet negalima dar negimus kūdikiui numatyti, kokiame universitete jis studijuos. Jau yra padaryta daug sudėtingo, juodo darbo, atlikta Nacionalinės koncertų salės galimybių studija. Ją perskaityti būtų sveika visiems, kurie rašo peticijas“, – paragino domėtis pašnekovė.

Su Nacionalinės koncertų salės galimybių studija galima susipažinti ČIA.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius atkreipė dėmesį į tai, kad pradedant diskusiją pirmiausia reiktų išsiaiškinti pačią Nacionalinės koncertų salės sąvoką.

„Todėl, kad kai kam neaišku, kuo Nacionalinė koncertų salė skiriasi nuo „Siemens“ arenos arba „Compensa“ koncertų salės. „Tautos namų“ idėja – Lietuvos atminimo istorija. Tikiuosi, renginių organizatoriai į pačią „Tautos namų“ sąvoką nereiškia pretenzijų“, – kritiškai į paskelbtą kreipimąsi pažvelgė G. Rinkevičius.

Nacionalinė koncertų salė, pasak maestro, prestižinė – skirta groti simfoninei, kamerinei, akademinei muzikai, kuri turi didelę išliekamąją vertę. „Čia mūsų gerbiami renginių organizatoriai painioja dalykus. Jei painioja – dėl to net kenčia tautos mentalitetas“, – pažymėjo pašnekovas.

Jis pabrėžė, kad salėje su natūralia akustika neįmanoma groti muzikos su įgarsinimu.

Jau paaiškėjo, kad Nacionalinės koncertų salės akustika patikėta šios srities lyderiams, akustikos inžinerijos įmonei iš Japonijos „Nagata Acoustics“.

„Negalima lyginti „Compensa“ koncertų salės su Carnegie Hall ar Berlyno filharmonija. Jei nesuprantama, kad tokių dalykų lyginti negalima, nėra apie ką kalbėti. Salės, kuri būtų polifunkcinė – ir Ledo arena, ir grotų simfoninis orkestras – neįmanoma pastatyti. Kaip neįmanoma tuo pačiu metu važiuoti traukiniu ir automobiliu, tuo pačiu metu gerti ir kavą, ir arbatą“, – vaizdžiai palygino G. Rinkevičius.

Maestro žiniomis, „Tautos namuose“ bus įrengta mažoji salė, multifunkcinė. „Kam renginių organizatoriams natūralios akustikos salė, jeigu jie gali savo koncertus daryti bet kokioje kitoje? Užtat mes koncertų daryti „Siemens“ ar kitoje arenoje negalime. Šiuo atveju pusiausvyros kol kas visai nėra. Visi svertai nusvyra į renginių organizatorių pusę“, – apie galimybes prabilo pašnekovas.

Jaučia susipriešinimą kultūros lauke

Į klausimą, ar šalyje juntamas koncertinių salių trūkumas, G. Rinkevičius patikino, kad su įgarsinimu – tikrai ne. Tačiau su natūralia akustika – tik Filharmonijos salė. Bet ir ji per maža simfoniniams orkestrams. „Buvo rekonstruota salė Palangoje – galvojate, kad ten yra akustika? Nėra. Kongresų rūmuose taip pat, Operos ir baleto teatre – gan prasta. Nežinau, mes jau trisdešimt metų turėjome rėkti – apie tai, kad reikia natūralios akustikos salės. Renginių organizatorių protestai – ne vietoj. Suskaičiuokite kiek yra salių – viena prieš dvidešimt“, – skaudančia širdim kalbėjo G. Rinkevičius.

Maestro tikino, jaučiantis tam tikrą susipriešinimą kultūros lauke. „Nelabai gerai, kad tie, kurie užsiima pop, elektronine muzika arba pramoginiais ir komerciniais dalykais kartais supriešina akademinės muzikos atstovus“, – išskyrė problemą jis.

Tačiau V. Petreikio manymu, negebėjimas dabartinėje situacijoje rasti galutinio sutarimo suponuoja ne tai, jog kultūros bendruomenei trūksta susiklausymo, bet tai, kaip rašoma kreipimesi „jog kultūros lauke užaugo ir subrendo nepriklausomoje Lietuvoje augusi karta, kuriai neatrodo teisinga, jog valstybinis turtas ir jo valdymas dalinamas pagal „nuopelnus“ pusiau slaptais premjerų dekretais, nomenklatūrinių darbo grupių sprendimais.“ Ir šiame Nacionalinės koncertų salės projekte, V. Petreikio įsitikinimu, norima ne „sutarimo“ ar „pritarimo“ tam, kas jau senokai už uždarų durų sutarta ir nuspręsta, o skaidraus ir sąžiningo „Tautos namų“ projekto įgyvendinimo, kad būtų atstovaujamas viešasis interesas ir būtų priimti tinkamiausi sprendimai išleisti daugiau nei 70 mln eurų.

Nors ir kyla įvairių povandeninių srovių, G. Rinkevičiaus tikinimu, labai svarbu, kad šalis turėtų savo Nacionalinę koncertų salę. „Kiekviena tauta, kiekviena šalis turi tokią salę. Tai, kad Lietuvoje jos nėra – didelė gėda. Tikiu, viskas bus, bet man skauda dėl to, kad taip ilgai nėra didelės, gražios su gera akustika salės“, – kalbėjo maestro.

V. Petreikis neneigia, – klasikinė simfoninė muzika yra vienas geriausių būdų reprezentuoti šalies kultūrą.

„Bet tikrai nėra vienintelis – Lietuvoje mes turime gerokai daugiau tarptautinio lygio scenos meno pavyzdžių, kuriais galime didžiuotis ir ką parodyti. Tai darbai režisierių, choreografų, kompozitorių, kurie jau šiandien laimi bienales, teatro festivalius, kuria garsiausiuose pasaulio teatruose, gauna prestižinių užsienio įstaigų apdovanojimus ir stipendijas. Deja, jiems būsimoje didžiojoje Lietuvos scenoje techninių galimybių parodyti savo darbus sukurti tiesiog neplanuojama. Teisingumo dėlei taip pat reikėtų paminėti, jog akustikos nereikėtų taip stipriai mistifikuoti – natūrali akustika nėra būtina net 80 proc. scenos meno renginių, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje <...>. Iš renginius organizuojančių profesionalų, vietinių akustikos ekspertų (beje, dirbančiu su tarptautiniais projektais, įrengusių ne vieną modernią salę Europoje) nepasigirdo prieštaravimo, jog klasikinei muzikai pritaikyta salė tuo pačiu negalėtų būti multifunkcinė, tinkanti kitiems žanrams“, – rašoma kreipimesi.

Anot G. Rinkevičiaus, tam bus tinkama „Tautos namų“ antroji, multifunkcinė salė. „Jei natūralios akustikos salėje pakabinsi daug kolonėlių, bus sunku suvaldyti garsą. Sakykime, atvyktų Aerosmith arba Lady Gaga ir suorganizuotų tokioje salėje koncertą – garso režisieriui būtų labai sunku. Ten, kur natūraliai skamba garsas, akustiškai sunku daryti muziką su įgarsinimu. Grynai techninė problema, – aiškino jis. – Duok Dieve, kad viskas atsidarytų, ir tada visi turės veiklos.“

Delfi taip pat kreipėsi į Kultūros ministeriją, jos atstovai pateikė savo komentarą, kaip vertina šią situaciją:

„Nacionalinė koncertų salė yra ypatingas, daug metų lauktas projektas, tapsiantis įvykiu visai Lietuvai. Suvokdami jo išskirtinumą, šiuo metu ypač atidžiai analizuojame esamą situaciją, gilinamės į šio projekto detales ir dėliojame atsakymus į visus iškylančius klausimus“,– rašoma atsakyme.