Prasminių užuominų esama parodos anotacijoje. Pirmasis svarbus dalykas – tai paties dailininko pasisakymas apie nostalgiją ir koordinačių sistemos praradimą. Jį galima metaforiškai sieti su tapybos tradicijos ir savęs paieškomis.
Antras kabliukas ‒ užuomina apie autoriaus tarpdiscipliniškumą ir tapybą kaip (ne)afišuojamą paralelinę, bet vis dėlto svarbią kūrybinę veiklą. Ši užuomina atskleidžia psichologinį santykį su tapyba, o jam daro įtaką ir aplinka, ir tapybos statuso kaita.
Taigi, pradėkime nuo stebinančio tapybos „gyvybingumo“. Šį „renesansą“ Vilniuje galima vadinti jau antrąja po 1990-ųjų ryškesne neotradicionalizmo banga. Tiesa, pirmoji, užplūdusi dutūkstantųjų pradžioje, buvo ne tokia galinga, be to, pasidalijusi į dvi stovyklas ‒ buvo gausu vadinamųjų „infantiliųjų neotradicionalistų“ ir gerokai mažesnis „kritinio regionalizmo“ būrelis. Antroji neotradicionalizmo banga, atrodo, yra beveik vienalytė, o formaliai ir konceptualiai tiesiog dekoratyvi.
Šią antrąją bangą didžiąja dalimi sukėlė privačių kolekcininkų, daugiausia MMC ir „Lebwen“ fondo suaktyvėjimas, Vilniaus šiuolaikinės dailės mugės „ArtVilnius“ iškilimas. Iš dalies, tik žymiai mažesniu mastu, prisidėjo ir dirbtinai sukeltas ažiotažas, susijęs su konkursu „Jaunojo tapytojo prizas“. Įkandin šių tapybos sudekoratyvinimo procesų bidzena ir ideologinę poziciją, prestižą, apskritai prasmę praradusi Vilniaus tapybos trienalė, rengiama LDS.
Kolekcininkai ir šiuolaikinės dailės mugė per penketą metų sukūrė komercinį precedentą, vadinamąjį dailės mugių eurostandartą arba „dailiojo plagijavimo“ stilių, kuris leido iš naujo „suklestėti“ ypač tapybai arba tam, kas panašu į tapybą. Gilesnių idėjinės raidos požymių šis „klestėjimas“ kol kas neatskleidžia arba jiems dar reikia laiko atsisijoti, luktelėti, kol nusės „aukso dulkės“.
Todėl vargu ar šiame kontekste verta ieškoti kokių nors atskaitos taškų, aptariant konkrečiai Makarevičiaus tapybą, juo labiau kad jos negalima kildinti nei iš antrosios, nei iš pirmosios neotradicionalizmo bangos. Vis dėlto taikomosios dekoratyvinės tapybos bumas veikia globaliai. Po 1990-ųjų, kai Lietuvoje įvyko avangardizmo ir tarpdiscipliniškumo sprogimas, tapybos tarsi imta šiek tiek gėdytis, ji tapo „periferine“, „laisvalaikio“ kūryba, o šiandien madinga, netgi būtina prie jos grįžti oficialiai arba prisipažinti, kad dailininkas ar dailininkė visą laiką greta (bet ne po) filmų ir instaliacijų tapė. Atseit, buvo ir yra susijęs su „fundamentalesnėmis“ kūrybos formomis.
Net prisiekę 10-ojo dešimtmečio tarpdisciplinininkai vėl traukia iš stalčių sudžiūvusius teptukus ir tapo. Antai chuliganas Evaldas Jansas, dutūkstantaisiais nesiskirdavęs su videokamera, nūnai, užsidėjęs klasiko beretę, gastroliuoja po tapybos plenerus ir vieną po kito „kepa“ etiudus iš natūros. Ir čia ne parodija, viskas daroma iš rimtųjų.
Taigi, nors dažnai postringaujama apie vienokio ar kitokio meno „vidinį imperatyvą“, „vertybes“ ar „kritinę poziciją“, akivaizdu, kad vienokias ar kitokias meno formas, dailininkų laikyseną lemia išoriniai faktoriai, tiesioginis ar netiesioginis socialinis užsakymas.
Apskritai dabartinę situaciją galima apibūdinti kaip specifinio postmodernizmo įsigalėjimą. Nuo 1990-ųjų iki maždaug 2005-ųjų buvo vijimosi laikotarpis – reiškėsi radikalesnis modernistinis avangardizmas, o dabar įsigalėjusi totali komercializacija, biurokratizacija ir ekletiškas dekoratyvumas pagaliau leido pasiekti tikrą postmodernistinį būvį.
Ne vienas teoretikas yra pripažinęs, kad postkomunistinėse valstybėse postmodernizmas įsišaknijo kur kas greičiau ir giliau negu Vakaruose. Tačiau tai ne vakarietiškas, o specifinis postkomunistinio erdvėlaikio postmodernizmas, nebeturintis ryšio su tradicijomis, nes jas sunaikino sovietmetis (nebent tradicija laikysime socrealizmą), taigi, ir nieko neapmąstantis, neinterpretuojantis, „nedekonstruojantis“, nes nėra ką ardyti.
Tai veikiau imitacija to, kas įsivaizduojama kaip Vakarų modernizmo ir postmodernizmo mišinys, nors dažnai imituojama netgi tai, ko iš tikrųjų nėra. Anot Arūno Sverdiolo, vienu metu „klesti ir atgimsta daugybė dažnai vienas kitam prieštaraujančių kultūros reiškinių: vienuolių giesmės, homoseksualumas, vienuolynai, klasikinė muzika, pornografija, avangardinis teatras ir menas, spiritizmas, cinizmas, fundamentalizmas, anarchizmas, satanizmas, multikultūriškumas, ksenofobija ir daugelis kitų […] Viso to nespėjama, o ir nesistengiama apmąstyti, išgyventi, sistematizuoti, visa tai nesugula į jokią nuoseklesnę sociokultūrinę struktūrą, tačiau nusėda ant visko tarsi dulkės“ (1), formuojančios chaotiškus, beveik atsitiktinius sociokultūrinius sluoksnius. Taigi, čia nesąmoninga postmodernistinė postmodernizmo parodija.
Imituojamos tiek tradicijos, tiek jų „dekonstravimas“. Vis dėlto imitavimas to, ko nėra, postmodernistiniu stiliumi gali sukurti netikėtai įdomų rezultatą. Todėl „klestėjimas“, kad ir kaip dirbtinai būtų simuliuojamas, turi teigiamą pusę – vis tiek generuojama energija, kuriama kiekybė, kurios dalelė vėliau, išsisklaidžius „klestėjimo“ dulkėms, gal peraugs į kokybiškos energijos žiežirbas, įžiebsiančias kokį nors gilesnį meninį reiškinį.
Tačiau grįžkime prie Makarevičiaus ištarmės apie nostalgiją ir prarastą koordinačių sistemą. Ne tiek svarbu, ką turėjo omenyje pats dailininkas, svarbiau tai, kad parodos kūrinių „nostalgija“ ir „koordinačių sistema“ sukimba su lietuvių Ars, su vokiečių Naujųjų laukinių ir skandinaviškos jų atšakos (Pero Kirkeby’o pastangomis) tapybos tradicija.
Žinoma, dabar ši tradicija fragmentuota, marginalizuota ir, ko gero, virtusi grynąja komercija. Todėl įmanoma manipuliuoti tik šios ar šių tradicijų klišėmis. Tačiau tai nereiškia, kad nesama prasmės likučių. Makarevičiui jie svarbūs. Net ir suprasdamas, kad žaidžia nuvalkiotomis konvencijomis, traktuoja jas gana rimtai, tiki, kad pasukus jas tam tikru kampu, gali rastis prasmė, ir nebūtinai vien komercinė ar parodijuojanti.
Makarevičiaus tapybos atspirties taškas dažnai tarpdisciplininis − kad ir asmenukės, skaitmeninės fotografijos, pagal kurias pradedama tapyti. Tačiau ilgainiui ryšys su fotografija silpnėja, grimztama į grynąją konvencionalią-ekspresionistinę tapybą. Kitaip sakant, grįžtama prie estetinio modernistinio fundamentalizmo, tačiau ne fanatiškai ir davatkiškai, o įvertinant prasminį, idėjinį tapybos nuvertėjimą.
Makarevičius remiasi tam tikra Vilniaus ir Kauno tapybos katedrų suformuota specifinės tapybinės kalbos koordinačių sistema, kurios atžvilgiu jo pozicija yra aiškiai artikuliuota. O tai gelbsti nuo simuliacijų, imitacijų ir dekoratyvumo.
Kitaip tariant, kai žinomos žaidimo taisykles ir žaidžiama pagal jas, galima įvertinti tiek meistriškumą, tiek taisyklių interpretaciją ir nukrypimus nuo jų. Nostalgiją šiuo atveju galima suprasti kaip sąmoningą atsigręžimą į lietuvių tapybos tradiciją, tuos laikus, kai ji dar buvo „totali“, „apgaubianti“, o ne kitų „apgaubiama“.
Balansuojama tarp VDA Tapybos katedros konvencijų („Šeimos šventė“, „Po psichozės“) ir kirkebiškojo naujųjų laukinių ekspresionizmo („Barokas“, „Norvegiškas megztinis“ ir pan.). Aliuzijos į pusiau abstraktų ekspresionizmą anachroniškos, tačiau šis anachronizmas yra suvoktas ir apmąstytas. Tai nėra „grįžimas“, veikiau bandymas išviešinti permanentinį latentinį kūrybos lygmenį. Todėl, ko gero, sąmoningai nerašomos paveikslų sukūrimo datos.
Autoportretų serija apeliuoja į Ričardo Povilo Vaitiekūno, Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus tapybos koncepcijas. Randamas būdas, kaip su šia tradicija kalbėtis, jos nekopijuojant.
Šiuo atžvilgiu į replikas, kad Makarevičiaus paveikslai užtepti „bet kaip“ ir paprasčiausiai „negražūs“, galima atsikirsti, kad jie tvirtai sukalti, plastiškai ir konceptualiai motyvuoti, paremti konkrečia tapybinės kalbos koordinačių sistema ir, kas svarbiausia, skambantys.
Tačiau jų skambesys išgirstamas tik žinant tokios tapybos žaidimo taisykles. Esama ir efektų, bet juos galima traktuoti kaip sąmoningą manipuliavimą klišėmis. Keletas tapybos kūrinių rizikuoja sudekoratyvėti, pavirsti „teatru“ („Brolio laidotuvės“, „Genai“, „A. A. – susitapatinimas (Faraonų požemiai, Luvras“), vis dėlto gelbsti įgimta spalvinė autoriaus klausa.
Egzistuoja ir toks menininkų pamėgtas kūrinių tikrinimo metodas – jeigu menas prastas, komercinis, apsimestinis, konjunktūrinis, jis erzina, norisi nuo jo bėgti kuo toliau, kad neslopintų kūrybiškumo, neįvarytų depresijos.
Jeigu menas geras, jis nesukelia jokio pavydo ar apmaudo, priešingai – sužadina norą kurti pačiam. Makarevičiaus kūrinių didžioji dalis man sukėlė norą tapyti, juo labiau kad mudu sieja ta pati studijų Tapybos katedroje patirtis. Atrodo, tuoj pasiduosiu − čiupęs penzelį, dažų, drobę, imsiuosi tepti...
(1) Arūnas Sverdiolas. „The Sieve and the Honeycomb: Features of Contemporary Lithuanian Cultural Time and Space“. In.: Baltic postcolonialism: On the Boundary of Two Worlds Identity, Freedom, and Moral Imagination in the Baltics (ed. by Violeta Kelertas). Amsterdam / New York: Rodopi. 2006, p. 244.