Surūdijusių skulptūrų antplūdis Vilniuje: menininkai turi paaiškinimą

„Krantinės arka“, vilniečių praminta vamzdžiu, „Kablys“, „Vandens lelijos“ (vadinamoji bačka), Žaliojo tilto „narvai“ – tai tik keli skulptūrų pavyzdžiai, kurios yra sukurtos iš surūdijusio metalo. Ar šios medžiagos pasirinkimas tampa nauja skulptūros meno realybe (kaip, tarkim, antikos laikais marmuras), kuriam apibūdinti labiausiai tiktų pandemijos sugeneruotas terminas „new normal“? Paklaustas, kodėl menininkai ypač pamėgo surūdijusį metalą kaip medžiagą savo kūrybai, skulptorius Rafal Piesliak sakė, kad svarbiausia šiame pasirinkime yra koncepcija.

Dažymą reikia pagrįsti

„Jeigu metalą nudažysi, su laiku vis tiek surūdys – po dažų sluoksniu jis oksiduojasi. Be to, jeigu būtų naudojama spalva ar kažkokios prevencinės priemonės, kad skulptūra nerūdytų – reiktų pagrįsti dažymą. Kodėl yra dažoma, kodėl pasirinkta būtent ta spalva, ar ji iš tikrųjų yra reikalinga koncepcijai išreikšti? Dažymą reikia pagrįsti“, – aiškino konceptualus skulptorius, kuriantis erdvines instaliacijas bei objektus.

Rūdijimo būsena metalui, tęsė menininkas, visiškai natūrali. „Dauguma skulptorių metalą paliekame laiko apdirbimui, kad jis toliau tvarkytųsi su skulptūra. O, pavyzdžiui, menininkas Rimantas Milkintas juodojo metalo statybinėms sijoms apdirbti naudoja ne dažą, bet gruntą, nes statyboje sijas yra įprasta gruntuoti“, – pagrindė kolegos pasirinkimą Rafal Piesliak.

Kalbėdamas apie savo kurtą instaliaciją „Sodas“, kuri yra sudaryta iš 10 objektų ir priklauso kūrinių serijai „Antenos“, surūdijusio metalo pasirinkimą R. Piesliak grindė tuo, kad ant stogų stovinčios antenos įprastai taip pat parūdijusios. „Iš arti jų nematome, būna gan aukštai – irgi natūraliai parūdiję, taip jos ir stovi – paliktos gamtos reikalui“, – šypsodamasis sakė jis.

Su pasvarstymu, kad tokiu būdu skulptūros, matyt, tarsi „įauginamos“ į urbanistinį peizažą, R. Piesliak sutiko, pridurdamas, kad šiuolaikinio miesto pagrindą taip pat sudaro metalas, betonas ir šviesa. „Tokie štai pagrindiniai dalykai. O jei bandytum dažyti, atsirastų ir kitas momentas – siekiant estetikos ji pati iš savęs neturėtų jokios koncepcijos, todėl būtų tik marginimas“, – įsitikinęs skulptorius.

Patvari medžiaga

Vilniuje, anot R. Piesliak, ganėtinai daug metalinių skulptūrų, nebūtinai iš juodo metalo – yra ir iš bronzos. „Žiūrime į bronzą kaip brangesnį metalą, nedažome, bet ją taip pat paveikia korozija. Bronzą nušlifavus – šviesus metalas, bet su laiku ji patamsėja, pažaliuoja – tokia metalo būsena; o plieno – šitokia“, – apie medžiagų savybes kalbėjo skulptorius.

Vis dėlto, skulptūros iš bronzos sulaukia mažiau kritikos, į jas žiūrima su pasigerėjimu. Klausimas, kodėl visgi renkamasis juodas metalas, galbūt dėl platesnio prieinamumo?

„Tarkim, mano antenos yra tokios pačios padarytos ir iš bronzos, bet mažos, pritaikytos interjerui kaip dekoratyvinė skulptūra. Kaip maketas, atkartojimas. Jeigu ši instaliacija viešoje erdvėje būtų iš bronzos – prarastų pirminę idėją. Būtų gražu, nes iš bronzos, bet tai nebūtų tiesa, nelabai panašu į anteną – jų iš bronzos niekas negamina“, – koncepcijos svarbą dar kartą pabrėžė R. Piesliak.

Be to, kaip pastebėjo menininkas, žvelgiant į pasaulio šiuolaikinę skulptūrą nuo 1970-ųjų metų – labai daug visko prikurta iš juodojo metalo. „Ji, visų pirma, patvari medžiaga, kita vertus, su ja lengva dirbti, juodojo metalo resursai leidžia padaryti dideles formas; lengvesnė apdirbimo technika idėjos įgyvendinimui. Iš bronzos ar žalvario kurti sunkiau, ne visur pritaikoma“, – pažymėjo jis.

Dar neišmokė savo žiūrovo pažvelgti giliau

Literatūros kritikas Vytautas Kubilius viename savo straipsnių („Bjaurumo estetikos paribiuose“) yra rašęs, kad „jei menas nusigręžia nuo bjaurumo kaip grožio priešingybės, jis atsisako visumos suvokimo ir konfliktiškumo – būties dėsnio. Meno objektas yra visa, kas gera ir bloga, kas gražu ir bjauru, kas gyva ir negyva, visa, ką apima žmogaus protas, jausmai ir vaizduotė.“

Visgi didžiajai visuomenės daliai nesinori analizuoti gražumo ir bjaurumo kategorijos mene, ji paprasčiausiai išsako tai, ką mato „plika akimi“, tad greit numetamas įvertinimas: tai esą ne skulptūra, o tik surūdijusio metalo gabalas, tokį darbą gali atlikti suvirintojas, ir tam nereikia būti skulptoriumi...

R. Piesliak prisipažino, kad ir jam tenka girdėti panašių pareiškimų. Visiems gerai atpažįstamos Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Vandens lelijos“ ar Mindaugo Navako „Kablys“ pasipiktinimo sulaukė, R. Piesliak nuomone, vien todėl, kad kūrėjai kol kas neišmokė savo žiūrovo pažvelgti giliau.

„Skulptūros turi mintį, vidinę idėją. Mes kol kas neišmokinome žiūrovo mąstyti truputį giliau. Tiek Vilniuje, tiek apskritai visoje Lietuvoje yra per mažai šiuolaikinio meno skulptūrų – turėtų būti daugiau, kad ir akis, ir mintis priprastų. Žvelgiant į skulptūrą reiktų pasukti galvą, pagalvoti, kodėl viskas taip yra, o ne tik grožėtis ta tokia bronzine skulptūra, kuri atneša grožį, simboliką ar estetiką... „Krantinės arka“ – viena pirmųjų surūdijusių skulptūrų, tad, aišku, diskusijos kilo – vizualiai nepatiko, toliau ir nesigilinome, kodėl ji ten stovi... Kiek žmonių, tiek nuomonių, kiekvienam neįteigsi, bet su laiku mes įprasime ir mokėsime skaityti šiuolaikinį meną“, – neabejojo kūrėjas.

Jis taip pat nesistebėjo, kad diskusijos tokios aršios – kadangi skulptūros stovi viešoje vietoje, be abejo, bus ir nepatenkintų, ir tokių, kuriems patinka. „Bandau atsiriboti nuo komentarų – kur, kas, kaip sureagavo. Esu linkęs išgirsti gyvai – tvarkoj ar ne. Bet tas pasipiktinimas, kaip man atrodo, kyla ne šiaip sau, visi gyvenimo reiškiniai susieti – politiniai veiksmai, socialiniai atsitikimai, pandemija... Atrandame vieną objektą ir išliejame pyktį, viską, kas viduje susikaupę. Kaip sakoma, papuoli po ranka“, – atlaidžiai nusišypsojo R. Piesliak, kurio kūrybos temos apima žmogaus savijautos ir emocijų ryšį su supančia aplinka.

Vizualus bendravimo būdas

Galbūt menas ir turi atlikti tokią „sugertuko“ funkciją? „Gerai, kad nors yra apie ką diskutuoti! O jeigu objektas atsirastų ir niekas apie tai nediskutuotų – tai būtų išvis nuobodus kažkoks daiktas“, – juokavo jis.

Vis dažniau tenka išgirsti (atremiant kritiką), kad meno negali vertinti neprofesionalai. Šioks toks kabliukas, už kurio norisi užsikabinti... „Kažkaip apie tai niekada nebuvau pagalvojęs! Ne kiekvienas ir menininkas perskaitys kito autoriaus mintį. Tikrai taip nėra, kad jei menininkas tai super viską ir suprato – ne. Taip ir su žiūrovu – ne kiekvienas gali perskaityti mintį“, – sakė R. Piesliak.

Anot jo, nėra taip, kad menininkai kuria tik menininkams – tai yra atvira žiūrovui, stebėtojui.

„Jeigu meno kūrinys rodomas viešoje erdvėje – praeivis gali ir dvidešimt metų eiti pro šalį, kol galiausiai jis sugalvos tą mintį ar idėją. Nėra taip, kad kūrinys atsirado, ir visi viską iškart suprato“, – apie potekstę kalbėjo skulptorius, kurio darbų serijose išryškėja sintezės, atminties, komunikacijos tematikos.

Išvis, šiuolaikinis menininkas, R. Piesliak manymu, turi bendrauti su visuomene, suprasti, kaip ji veikia, ir tik tada kurti: „Kiekvienas meninis objektas paimtas iš mūsų gyvenimo, mūsų erdvės, viskas labai susiję. Toks, sakykime, vizualus bendravimo būdas. Kad ir kelio ženklai – jie kuriami taip, kad žmogus suprastų. Kai menininkas kuria viešai erdvei – irgi stengiasi, kad jo mintis nebūtų stipriai užslėpta. Bet paliktas ir laisvas laukas apmąstymui, kad galima būtų pamąstyti, sugalvoti savo idėją, ar gilintis, ką menininkas norėjo perteikti.“