Suskaičiavo, kaip finansuojamas kultūros paveldas: praėjusiais metais lėšos didėjo, bet dėl pandemijos juntamas nuosmukis

Kultūros ministerijoje trečiadienį pristatyta Valstybinės kultūros paveldo komisijos atlikta analizė apie kultūros paveldo finansavimo situaciją šalies savivaldybėse. Tai tęstinis Paveldo komisijos darbas, vykstantis jau 26 metus, kai remiantis informacijos šaltiniais nustatomos pagrindinės kultūros paveldo finansavimo aktualijos ir prioritetai savivaldos lygmenyje. Manoma, kad šie analizės duomenys padeda išryškinti paveldosaugines tendencijas, leidžia tobulinti esamą sistemą.

Idėjos neišsiskleidžia dėl neaiškios paveldosaugos sistemos

Kultūros ministras Simonas Kairys pažymėjo, kad šiandien Vyriausybė galutinai patvirtino tiek Kauno, tiek Klaipėdos paštų pastatų likimą: „Šie pastatai keliauja mūsų žinion, bus didelis dėmesys, kalbant ir apie aktualizavimą, ir finansavimą. Valstybė ryžtingai parodė, kad tokie pastatai svarbūs, kaip ir įveiklinimas, bet kelias ilgas, visokių sprendimų bus.“

Didesnis dėmesys paveldui, S. Kairio įsitikinimu, priklauso nuo sąmoningumo, – svarbu suvokti, kad tai ne kliuvinys, o turintis išliekamąją vertę procesas.

„Kartais tie dalykai „užgulami“ suvokimo, kad paveldas tai – vien suvaržymai, taisyklės... todėl idėjos neišsiskleidžia. Visa tai nulemia neaiški paveldo sistema, toks ne mūsų naudai argumentas. Džiaugiuosi, kad sprendimai pakeliui, ekspertų, Paveldo komisijos pastangos matomos, bendras suvokimas – svarbus“, – sakė ministras, dar kartą pabrėždamas, kad didžiausia problema – neaiškumas.

Kalbėdamas apie finansavimą S. Kairys pasidžiaugė dvigubu dėmesiu Vyriausybės paveldotvarkos programai. „Paveldo objektų negali matyti tik kaip pastatų – jie turi būti gyvi, savyje koduoti tam tikrus ženklus, dėl kurių tampame įdomūs ne tik sau, bet ir svečiams. Problematikos daug, bet reikia kalbėti ir apie pozityvius dalykus“, – teigiamų poslinkių paveldosaugos srityje įžvelgė jis.

Vienoje valtyje

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis pažymėjo, kad su kultūros paveldo saugotojais yra „vienoje valtyje“.

„Plaukiame viena kyptimi. Kauno paštas išgelbėtas nuo griūties, einame pirmyn, kaip mano teiginio įrodymas – praėjusią savaitę vykusi konferencija, po kurio platesnės diskusijos persikėlė į posėdį apie dvarų apsaugą ir situaciją. Sprendimų nepriimta, ar leisti juos privatizuoti. Nenuostabu, komisija irgi sako, gal reikia leisti, gal – ne. Paveldas turi būti galimybė, o ne fetišas, kuriam melstis... Turime sveiką protą, sąžinę – bendrus sprendimus ir priimsime. Kiekvienas paveldo objektas – mūsų namai, kuriuos turime puošti ir gražinti“, – sakė V. Juozapaitis.

Leitmotyvas – skaičiai

Pristatydama analizę apie finansavimą paveldui savivaldybėse Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė sakė, kad šio renginio leitmotyvas – skaičiai. Komisijos atlikta analizė apie finansavimo situaciją šalies savivaldybėse, anot V. Ščiglienės, leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus.

„Manome, kad pačios bendruomenės turi nuspręsti, kas yra paveldas, ką jos nori išsaugoti. Tokio tyrimo Lietuvoje niekas neatlieka, tai parodo didelę jo prasmę. Atlikome kiekybinį ir kokybinį pjūvį – savivaldybės pasidalino. Tyrime paaiškėjo, kad ne baudimo, o kalbėjimo, edukacijos sistema keičia požiūrį; savivaldybės taip pat tai išskyrė kaip gerą patirtį“, – sakė V. Ščiglienė.

Kalbėdamas apie atliktą tyrimą, kultūros paveldo apsaugos analizės grupės vyr. specialistas Artūras Stepanovič atkreipė dėmesį, kad jis keliasluoksnis. Statistinis pjūvis, tęsė jis, parodė, kokios lėšos, kokios sumos skirtos tvarkybai, inventorizavimui, sklaidai. O koncepcinis pjūvis pasitelktas, siekiant įvertinti ne sausus skaičius – savivaldybių buvo prašoma atsakyti į įvairius klausimus.

Lėšos didėjo, bet dėl pandemijos juntamas nuosmukis

Atsakymų sulaukta iš 56 savivaldybių. „Pateikė duomenis apie skirtas lėšas, negatyvias / pozityvias tendencijas. Galima pamatyti, kaip kito bendros lėšos – smarkiai kilo, 2008-aisiais, vienas pikų, kopė į viršų, tačiau pandemija, infliacija – vėl nuosmukis... Reikia tikėtis, kad tai laikina, vėl didės“, – vylėsi A. Stepanovič.

Tyrimas, anot specialisto, parodė svarbiausią tendenciją – pakito pats požiūris į paveldą. „Anksčiau vyravo neigiamas nusistatymas. Paveldas tarsi inkaras, stabdis, neperspektyvus, valstybės primestas. Požiūris keičiasi, tai rodo, kad savivaldybės pradeda suvokti kultūros paveldą kaip resursą, įrankį. Investuojant į paveldą sprendžiamos socialinės problemos, todėl ieškoma būdų pritraukti lėšas iš kitų šaltinių, inicijuoti privačių savininkų veiklas; Savivaldybės skatina pačius savinininkus kreiptis dėl finansavimo, telktis bendram tikslui“, – kalbėjo A. Stepanovič, dar sykį pabrėždamas, kad sutelktinis finansavimas – būdas spręsti problemas.

Anot jo, svarbus tarptautinių ir savivaldybių skiriamų lėšų santykis. „Savivaldybės kalba apie dešimtis tūkstančių, o iš tarptautinių šaltinių ateina šimtai tūkstančių. Kaip pavyzdys, Leipalingio dvaro rekonstrukcija, Raudonės pilies parko pritaikymas – iš Europos sąjungos fondo pritraukė daugiau kaip pusę mln. eurų. Tokių pavyzdžių išties nemažai“, – sakė A. Stepanovič, konstatuodamas, kad vien tik savivaldybių lėšų nepakanka.

Savivaldybių poreikis, A. Stepanovič teigimu, patenkinamas 15 proc.: „Galima pasidžiaugti, kad buvo atlikti Žagarės dvaro koplyčios tvarkybos projektas, tačiau dar reikia 500 tūkst. eurų. Iš kur gauti? Klausimas valstybei.“

Tačiau, A. Stepanovič pastebėjimu, yra savivaldybių, kurios finanasavimą padidino – Akmenės, Joniškio, Jurbarko, Kauno, Molėtų, Pakruojo, Šakių rajonai. Visgi yra tokių savivaldybių, kurios nesulaukia jokio finansavimo, viena jų, pasak A. Stepanovič, Kazlų Rūda, kuri apie poreikį kalba ne vienerius metus, vardija tuos pačius objektus, bet finansavimas nėra skiriamas.

Viskas keičiasi, taip pat ir poreikiai

Kalbėdamas apie paveldo tvarkybos finansavimą Lietuvoje Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis sakė, kad visada su savivaldybėmis pasidalina rekomendacijomis.

„Padedame patardami, perimant gerąją patirtį. Svarbu, kad savivaldybės nebūtų užsidariusios. Yra žinoma, kad Klaipėda prašė lėšų Vilhelmo kanalui – yra poveikis. Kalbant apie dvarus. Apytalaukio dvarą buvo prašoma išbraukti iš sąrašo, kreiptasi dėl Raudondvario dvaro vieno pastatų. Paklausus, ar tikrai nereikalinga, sako, kad įveiklinsią. Viskas keičiasi, taip pat ir poreikiai. Norėtųsi, kad savivaldos rinkimai atneštų geresnį rezultatą. Jeigu meras nesupras šitos veiklos, manys, kad yra svarbesnių dalykų, tai...“ – savivaldos atstovų įtaką pabrėžė R. Mikaitis.

Kalbėdamas apie paveldotvarkos programą, R. Mikaitis atskleidė skaičius, koks finanasavimas laukia ateityje. „2023-aisiais bus skiriama tie patys 8,4 mln., apie 360 tūkst. į „Fixus Mobilis“ centrą (prevencinės kultūros paveldo objektų priežiūros sistema Lietuvoje) tai trejų metų projektas. Visi supratome, kad paveldo prevencijos priežiūra labai svarbi dalis, padeda siekti efektyvesnės paveldo apsaugos“, – konstatavo jis.