Palikę įspaudus miesto audinyje

– Pelnėte šv. Kristoforo apdovanojimą – tarsi pats Vilniaus globėjas paspaustų ranką. Ką Jums reiškia toks svarus įvertinimas?

– Man kartais priskiriamas posakis – kalbantys pastatai. Iš tiesų, pastatai man kalba. Jie man kalba ir pasakoja tiek daug, kad vos spėju užrašinėti. Tiesa ir tai, kad pastatai – tik paviršius. Už jų slypi žmonės ir idėjos. Pavieniai vizionieriai ir kolektyvinės kūrėjų grupės, įtikėjusios vienomis ar kitomis idėjomis, palikusios įspaudus miesto audinyje, kuriuos taip nesunku perskaityti, kai įsigilini. Taigi, mano tyrimų centre yra žmonės – jų troškimai ir idėjos – tai, kas verčia miestą judėti. Ir būtent dėl tų žmonių ir idėjų koncentracijos mes galime pasakyti, kad Vilnius yra didesnis nei Lietuva. Vilnietiškoje tapatybėje telpa daugiau įvairovės, daugiau kūrybos ir daugiau tolerancijos, kuri suteikia mums to pasididžiavimo, kurį kartais sunku apibrėžti.

Artėjantis 700 metų Vilniaus jubiliejus gali kelti klausimą, o ką švęsime ir kodėl Vilniaus sukaktis pateko į UNESCO minimų datų sąrašą, ko ji moko, ką akcentuoja? Kadangi man teko rengti tą paraišką, tai dar kartą įsigilinau į Gedimino laiške užkoduotas laisvų ir orių miestiečių vertybes – atvirumą, pagarbą ir toleranciją įvairovei – tai, kas padėjo Vilniui ir vilniečiams per visus šiuos šimtmečius išlikti, atsitiesti ir kurti miesto magiją. Norėčiau, kad Vilnius ir būtų toks, kaip čia parašiau, nors ir suprantu, kad tai toli nuo realybės.

– Koks Jūsų asmeninis santykis su Vilniumi, koks prisiminimas svarbiausias?

– Nenoriu nuvilti, bet nieko sentimentalaus šiuo klausimu negaliu pasakyti. Vilnius – mano kasdienybė. Aš čia gimiau, užaugau ir gyvenu. Galbūt būtų maloniau ir gražiau gyventi kur nors Viduržemio jūros pakrantėje, bet čia mano artimieji, draugai ir darbai. Čia patogu gyventi, nes miestas erdvus, žalias ir lėtas; čia esame išlepinti geru maistu; iš čia nesunku pasiekti Europos ar Amerikos didmiesčius, kurie mane įkvepia. Bet kaskart gera grįžti pailsėti namo į Vilnių.

– Gimėte su įskiepiu „myliu Vilnių“, o galbūt jis pelnė Jūsų meilę kiek vėliau, atradus apčiuopiamą priežastį?

– Su ta meile Vilniui yra toks keistas reikalas. Niekada nesu sakiusi, kad „myliu Vilnių“, nes manau, kad mylėti galima žmones – artimuosius, draugus – ar augintinius, pavyzdžiui, atvirai galiu pasakyti, kad labai myliu savo katinėlį. O dėl meilės miestams, nacijoms ir valstybėms, tai, žinoma, prie jų galima prisirišti, jie gali daugiau ar mažiau patikti. Tai nereiškia, kad miestai dėl to yra mažiau įdomūs tyrinėti. Man įdomi visa XX amžiaus pasaulio urbanistika ir architektūra, kaip troškimas modernizuotis, sutvarkyti įsivaizduojamą chaosą ir sukurti geresnį (racionalesnį?) miestą, o taip pat ir kas iš to išėjo. Vilnių, Kauną ir kitas Lietuvos vietas man įdomu tyrinėti kaip savo aplinką.
Marija Drėmaitė (Lino Gliaudelio nuotr.)

Įdomu, į ką būtų išvirtę visi troškimai statytis

– Jūsų tyrimų laukas – XX-ojo amžiaus architektūra, miestų modernizacija, industrializacija ir kultūra, esate ir viena Vilniaus miesto muziejaus parodos „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ kūrėjų. Ar Vilnius eskizuose vis dar Jūsų tyrinėjimų akiratyje?

– Kartais pagalvoju, kad tikrai įdomu būtų pamatyti, į ką miestas būtų išaugęs po 1990 metų, jei nebūtų jokių reguliavimo ir planavimo mechanizmų. Tiesiog įdomu. Į ką būtų išvirtę visi tie troškimai statytis. Rengdamos Vilniaus muziejaus parodą apie XX a. Vilniaus neįgyvendintus projektus su kolege Rasa Antanavičiūte prisižiūrėjome visokiausių planų ir idėjų. Vieni gąsdino, dėl kitų galima buvo apgailestauti, kad nepavyko jų įgyvendinti, bet reikia suprasti ir tai, kad buvo labai skirtingos politinės ir ekonominės aplinkybės, o sovietmečiu neegzistavusi privati žemės nuosavybė Vilniaus urbanistams leido įgyvendinti didelio masto urbanistines pertvarkas. Ne paslaptis, kad autoritariniai ir totalitariniai režimai pasiekia didžiausių urbanistinių pertvarkų rezultatų, bet kokia to kaina?

Man įdomu tyrinėti aplinką kurioje gyvenu, todėl XX amžiaus Vilniaus tyrimus tęsiu ir ketinu tęsti toliau. Šiuo metu daugiausia domiuosi tarpukario laikotarpio Vilniaus gyvenamąja architektūra ir miesto planavimu. Vilniaus universitete Istorijos fakultete su kolegėmis Aelita Ambrulevičiūte ir Giedre Polkaite vykdome Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas 1870–1940 m.“; su leidykla LAPAS ketiname kitais metais išleisti atnaujintą Vilniaus architektūros gido leidimą; glaudžiai bendradarbiauju su Vilniaus muziejumi naujų parodų, skirtų 2023 metams kūrime, kurių temų kol kas dar negaliu atskleisti – tebūnie tai jubiliejinis siurprizas.
Marija Drėmaitė (Lino Gliaudelio nuotr.)

Marija Drėmaitė
„Nereikėtų pamiršti, kad savo šiandieninėje laisvėje mes atsinešame (nesinori sakyti – velkame) tą Vilniaus istorinį šleifą, kuris yra ne našta, o apsauga ir įkvėpimas toliau puoselėjant kurti miestą, kuriame gražu, patogu ir saugu gyventi“
Vilniaus istorinis šleifas ne našta, o apsauga ir įkvėpimas

– Kokie pokyčiai šiandien vykstantys Vilniuje Jums patinka, o kokie – kelia nerimą?

– Dabartiniame Vilniuje man patinka sprendimai vis daugiau pritaikyti jį žmogui, o ne automobiliui. Tai ir takai pėstiesiems bei dviratininkams, ir atverta Neries krantinė, kurią iškart pamėgo vilniečiai. Pandemija privertė mus geriau pažinti ir miesto gamtą – puikų reljefą, miškus ir paupius, ir Vilniaus gyvūnus – mūsų bendragyventojus, kurių gerove pradedame vis daugiau rūpintis.

Sveikintinas miesto sprendimas atsisakyti fejerverkų. Manau, kad sekantis žingsnis turėtų būti išguiti iš miesto benzininius lapų pūtikus, kurie tik teršia (o ne tvarko) mūsų gyvenamąją aplinką. Daugiausia nerimo urbanistiniame planavime kelia kai kurių vystytojų įžūlumas, kai pinigų jau yra, o skonio ir pagarbos – dar ne. Būtų gerai, kad nusikalstamam miesto planų ir taisyklių ignoravimui mieste nebeliktų vietos. Daugelis kritikuoja tankinimą, tačiau kaip miesto istorikė iš esmės suprantu tankinimo idėją ir poreikį, tačiau svarbu kaip ir kokiomis priemonėmis tai daroma. Jei užbaigiami formuoti istoriškai nesusiformavę kvartalai, užstatomos nebaigtos miesto centro vietos – tai prasminga; jei tankinimas vykdomas braunantis į jau susiformavusius rajonus arba parkų ir skverų sąskaita – tai jau negerai.

Nepriimtinas ir jau suformuotų masinės statybos gyvenamųjų rajonų tankinimas – juk jie yra užbaigti autoriniai architektų darbai. Jei paklaustumėte tų rajonų gyventojų, ką jie vertina labiausiai – išgirstumėte, kad tai yra žaliosios erdvės tarp tų tipinių daugiabučių. Ten įterpti nauji daugiabučiai tik pablogintų ir senbuvių, ir naujakurių gyvenamąją aplinką. Tačiau prisidengus „desovietizacijos“ terminu apie tokius planus išgirstame vis dažniau. Kur kas prasmingiau būtų kalbėti apie ateities kūrimą, o ne kapstytis simbolinėse kovose su praeitimi. Koks galėtų būti tinkamas tų masinės statybos rajonų atnaujinimo procesas? Tai kompleksinė kvartalinė gyvenamųjų namų renovacija, sumanus parkavimo vietų įrengimas ir viešųjų erdvių atgaivinimas.

Nereikėtų pamiršti, kad savo šiandieninėje laisvėje mes atsinešame (nesinori sakyti – velkame) tą Vilniaus istorinį šleifą, kuris yra ne našta, o apsauga ir įkvėpimas toliau puoselėjant kurti miestą, kuriame gražu, patogu ir saugu gyventi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)