Svečiuose pas Violetą Palčinskaitę: čia leteną paduoda bendraautorius meškinas Martynas, o saldainiai – braškiniai

Manyčiau, kad niekur kitur svečiuojantis negali įvykti tiek stebuklingų istorijų, kaip pas vaikų rašytoją Violetą Palčinskaitę. Jau prie pat autorės namų pasitinka linksmai šokinėjantis, uodegą vizginantis ir amsintis šuo, o jo šeimininkas lyg niekur nieko klusteli: „O jūs su juo pažįstami?“ Susižvalgius su rusvakailiu gražuoliu šypsodamasi tik skėsteliu rankomis, – išeitų, kad taip. Bet į ilgesnius pokalbius nesileidžiame, kaip sako poetės vieno eilėraščio eilutė: „Tiek jau to. Bala nematė“. Ir su fotografu Dainiumi Labučiu toliau „plaukiame“ balomis link laiptinės (tądien sniegas tirpo akyse). O kai jau įžengėme į V. Palčinskaitės svetainę, mus pasitiko ant sofos sėdintis, raštuota kokarda pasipuošęs baltut baltutėlis meškinas. „Tai Martynas, mano bendraautorius“, – žaismingai kibirkščiuojančiomis akimis jį pristatė vaikų rašytoja ir pakvietė prisėsti šalia bei vaišintis saldainiais, kurie, tiesa, irgi nepaprasti – vasarą primenančio braškių skonio.

Didžiausias dėmesys, padėka ir nuoširdumas – skaitytojai

Pirmadienį (gruodžio 11-osios popietę) paaiškėjo, kad V. Palčinskaitė tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, apdovanota už vaizduotės žaismę kūryboje kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose. Tuokart, dėkodama už skirtą dėmesį poetė pažymėjo, kad ši premija ypač svarbi – tai esąs dėmesys vaikų literatūrai. Tad pirmasis klausimas laureatei ir buvo apie tai: ar iš tikrųjų šiandien vaikų literatūrai trūksta dėmesio?

„Taip, kiek teko kalbėti ir su kolegomis, kurie rašo vaikams, ir su kritikais, – Lietuvoje, vis dėlto, jausdavosi šioks toks dėmesio trūkumas, kurį turi literatūra suaugusiems. [Šis žanras] visada atrodė lyg podukra literatūroje. Gan pavydžiai žiūrėdavau į užsienio autorius, sakydavau, kažin, ar Haris Poteris būtų sulaukęs tokio dėmesio, jeigu jis būtų parašytas Lietuvoje. Nežinau, galbūt čia autoriaus, kuris rašo vaikams perdėtas jautrumas... <...> Jeigu rašai, esi tame žanre – nori, kad dėmesys, kritika – būtų aukščiausio lygio, o kol kas didžiausias dėmesys, padėka ir nuoširdumas yra skaitytojai“, – pabrėžė pašnekovė.

V. Palčinskaitė tikino, kad šitai ji be galo branginanti, bet nežinia, – ar taip bus ir toliau? Su naujomis technologijomis vaikams rūpi visai kiti dalykai.

„Bet, kaip daug sykių esu kartojusi – na, gerai, jie žaidžia tais mobiliais telefonais, neišlenda iš kompiuterių, bet vis tiek – jausmai tokie patys: vaikai taip pat ilgisi, nori šilumos, siekia artumo, supratimo, – sakė V. Palčinskaitė. – Po susitikimų prieina būrelis vaikų ir klausia, ar galima apsikabinti – tai man labai graudu. Jie apsikabina, nori jausti suaugusio kūno šilumą, jausti, kad kažkas myli. Čia ir yra tai, kad kažkas kitaip, bet... kažkas per amžius taip pat.“