Prieš pradėdamas rašyti knygas, kas įvyko 2014 m., buvote scenaristu. Kodėl nusprendėte pereiti prie knygų? Filmai ir serialai Jūsų nebedomino?
Mėgstu tiek filmus, tiek televizijos serialus, tačiau po dvidešimties metų šiame versle jaučiau, kad nebegalėjau toliau vystyti savo rašymo įgūdžių. Žinant, kiek kainuoja sukurti dramą ar televizijos, ar kino ekranui, visi nori kiek tik įmanoma sumažinti riziką. Rašydamas knygas aš galiu pasakoti istorijas taip, kaip aš noriu, kad jos būtų papasakotos. Jokių filtrų, jokių finansų žmonių, jokių kompromisų.
Kuo skiriasi scenarijaus filmui ir knygos rašymas? Kuri iš šių užduočių sudėtingesnė?
Jos abi sudėtingos, bet kiekviena skirtingai. Kai rašai scenarijų, kalba yra išgryninama iki absoliutaus minimumo, turi erdvės pasakyti tik pačią esmę. Turi palikti vietos režisieriams, aktoriams, montuotojams, muzikos kūrėjams ir visiems kitiems, kad jie galėtų atlikti savo darbą. Rašydamas romaną tu už viską esi atsakingas pats, lyg filme pats atliktum visus vaidmenis. Turėdamas tik žodžius turi sugebėti sukurti tinkamą atmosferą, tempą, veiksmą, jausmus. Tai nelengva, bet aš tuo mėgaujuosi!
Savo pirmoje knygoje „Beveidės aukos“ užsimenate apie dalykus, kurie nutiko pagrindiniam personažui Fabianui Riskui anksčiau jam gyvenant Stokholme. Apie visą šią priešistorę vėliau rašote antroje knygoje „9 kapas“. Ar kai rašėte pirmą knygą, jau turėjote antrosios juodraštį, žinojote, kas nutiko Fabianui ir kitiems veikėjams, ar visa tai sukūrėte vėliau?
Iš tiesų ne. Kai rašiau „Beveides aukas“, žinojau, kad viskas prasidės nuo Fabiano persikraustymo iš Stokholmo į Helsingborgą, kur jis užaugo. Bet kai pradėjau rašyti, klausiau savęs, kodėl jis priėmė tokį sprendimą – kodėl jis paliko sostinę ir kodėl tai padarė būtent tuo metu. Taigi, rašydamas supratau, kad jis paskubomis paliko Stokholmą dėl blogai susiklosčiusios žmogžudystės bylos. Taigi, iš dalies aš vysčiau „9 kapą“ rašydamas „Beveides aukas“.
Keliuose interviu esate minėjęs, kad rašant antrą knygą jums buvo įdomu daugiau sužinoti apie knygose veikiančius personažus. Kaip tai atrodo? Juk Jums lyg ir nereikia bandyti jų suprasti – Jūs pats juos sukūrėte ir galite nuspręsti, kad jie būtų tokie, kokių Jūs norite. Ar jie, tam tikra prasme, jau gyvena nepriklausomą gyvenimą?
Su knygos personažais vyksta keisti dalykai. Aš jų nevystau ir nekuriu. Atrodo, kad jie jau egzistuoja ir man tik reikia su jais susipažinti. Kai rašau sceną su nauju personažu, stebiu, kas vyksta su pirmais jo ar jos veiksmais ir dialogais – jei man nepavyko, tarsi savo pilve jaučiu, kad kažkas yra neteisinga. Tada turiu redaguoti, perrašinėti scenas, kol personažas atrodo tikras.
Viena iš Jūsų knygų linijų yra santykiai tarp Švedijos ir Danijos policijos, kaip jie konkuruoja ir kartais erzina vieni kitus. Taip iš tiesų yra realybėje, šios šalys dažniau varžosi nei bendradarbiauja?
Taip, kaip, manau, ir daug kitų kaimynystėje esančių šalių. Mes turime daug bendrų vertybių, bet, pažiūrėjus iš arčiau, taip pat yra daug skirtumų.
Rašydamas konsultuojatės su policijos pareigūnais, ar istorijos ar metodai, apie kuriuos rašote, gali būti tikri, ar viską tiesiog rašote taip, kaip įsivaizduojate?
Sakyčiau, kad nuolat maišau abu šiuos būdus. Visą laiką tyrinėju pats, bet kartais man prireikia su kuo nors susisiekti dėl kokio specifinio klausimo.
Kiek knygų apie Fabianą Riską planuojate parašyti?
Šiuo metu rašau šeštąją, bet niekada niekam neatsakau, kiek iš viso knygų bus šioje serijoje.
Kodėl taip populiaru detektyvinius romanus rašyti serijomis? Jūs, Jo Nesbo, Lars Kepler ir daug kitų rašo knygas apie tuos pačius personažus ir vysto jų istorijas. Gal tai tiesiog paprasčiau nei kas kartą kurti naujus personažus kiekvienai knygai?
Kai rašai serijomis, gali papasakoti istorijas, kurios išsidėsto per kelias knygas. Gali sekti savo personažą ir matyti, kaip jis ar ji vystosi, kaip keliauja nuo vieno taško į kitą. Dabartinis Fabianas Riskas labai skiriasi nuo to, koks jis buvo „Beveidėse aukose“.
Kodėl Jūs nusprendėte rašyti būtent detektyvinius romanus? Kiti žanrai Jūsų nedomina? Negali atsitikti taip, kad vieną dieną skaitysime, pavyzdžiui, Jūsų esė ar poeziją?
Na, tai nebūtinai turi būti nusikaltimo istorija, bet aš mėgstu įtampą, tad spėju, tęsiu su tokiomis knygomis, kurias paėmęs į rankas negali padėti į šalį.
Atrodo, kad skandinavai dabar yra detektyvinių romanų rinkos lyderiai. Kaip manote, kodėl? Skandinavijoje labai populiaru skaityti detektyvus? Ar gal jūs turite tam kokias specialias mokyklas ar seminarus? Mes Lietuvoje neturime labai sėkmingų detektyvų rašytojų, gal galite mums ką patarti?
Per pastaruosius tris dešimtmečius Švedijoje atsirado keli geri detektyvų rašytojai, tad, manau, sėkmė kuria sėkmę. Čia tai yra didelė industrija, kurioje yra ne vien talentingi rašytojai. Mes turime gerus redaktorius ir gerus agentus, kurie atlieka didelį vaidmenį dėl rašytojų sėkmės už Švedijos ribų.