Linas Liandzbergis. Vaikystėje buvau ir indėnas, ir dakotas, ir sijas su Harka priešakyje... Ateidavo tėvų draugai, atsimenu Bronių Uogintą, Valentiną Antanavičių, kitus... Virdavo karštos diskusijos apie meną, bet aš tada jomis ne itin domėjausi, o dabar jau gaila. Architektūra man buvo tiesiog žinojimas, kad Vilniuje ir kitur statomi arba jau pastatyti tėvo suprojektuoti Sporto rūmai, Centrinė universalinė parduotuvė, vaikų kavinė „Nykštukas“, Valkininkų sanatorija „Pušelė“, daugybė poliklinikų ir ligoninių. Dabar suprantu, kad tėvas, būdamas architektas, tačiau aistringai domėdamasis daile, nuosekliai bandė šias artimas sritis derinti. Tuo metu tai nebuvo labai įprasta architektams, žinoma, tą puoselėjo broliai Nasvyčiai, Čekanauskas, Mačiulis, gal kai kurie kiti, bet ir tokio pobūdžio užsakymų, matyt, nebuvo apstu. Mano tėvo projektams architektūros ir dailės jungtis darėsi vis svarbesnė, matyt, todėl ir atsirado pomėgis kolekcionuoti. Iš pradžių kolekcija neturėjo aiškios krypties, bet ilgainiui ją įgavo. Atsirasdavo vis daugiau tapybos darbų. Paveikslai ant sienų tapo natūralia namų aplinka. Man tuomet atrodė, kad taip ir turi būti. Tik vėliau, kai pradėjau lankytis pas draugus, pamačiau, kad sienos daug kur tuščios, kiti kolekcionuoja sportinius prizus... Lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą, nors tėvas nevertė eiti, tiesiog siūlė pabandyti. Tuo metu dailė nebuvo mano aistra, labiau užsiėmimas. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau pradėjo patikti. Matyt, viskas susidėjo kartu – tėvas, jo kūryba, dailės pomėgis, tėvų draugai dailininkai... Tie žmonės atrodė ypatingi, traukė jų gyvenimo būdas, jų idėjos...
Įprastas kelias ano meto menininkų vaikams... Visi pažįstami nuo vaikystės, nes bendravo tėvai. Tu dar ir grįžai ten, kur pradėjai – tapai mokytoju savo buvusioje mokykloje. Bet per tą laiką daug kas pasikeitė ir labai sparčiai keičiasi toliau.
Žinoma, pasikeitė. Prisimenu save mokykliniais laikais. Viskas labai stabilu, nepajudinama. Sistema, ideologija, valstybės santvarka, ypač gensekas Brežnevas. Atrodė, kitaip niekada ir nebus. Dabar mūsų vaikai gali pažinti pasaulį, laisvai keliaudami, jie jau yra matę tuos muziejus ir parodas, kurių aš tikriausiai nebepamatysiu. Sovietmečiu didžiausia kelionė būdavo į Maskvą, į Leningradą, stovėdavome eilėse, kad patektume į parodas, gana retai atvežamas iš užsienio...
Tuometinius menininkus gaubė savotiška aura. Jų gyvenimas buvo savotiškai romantizuojamas, labai skyrėsi nuo kitų žmonių kasdienybės. Dabar to nebėra. Paslapties nebeliko. Menininkai yra tokie kaip visi. Šiandien jaunų žmonių motyvacija tapti menininkais visiškai kitokia negu kadaise mūsiškė. Daugeliui mano mokinių čia tik vienas iš jų gyvenimo epizodų – mokosi suprasti meną, tai tampa jų išsilavinimo dalimi, bet savo likimą su kūryba tiesiogiai susieja palyginti mažai kas.
Kada supratai, kad Tavo kelias – tapyba?
Paskutinėse klasėse jau žinojau, kad stosiu į Dailės institutą. Kuo toliau, tuo įdomiau darėsi tapyti. Turėjau labai gerus dėstytojus – Algimantą Švėgždą, Petrą Repšį, Arvydą Šaltenį, Daliutę Oną Matulaitę. Pažinojome ne tik juos pačius, domėjomės ir jų kūryba. Dabar mokiniai nelabai įsidėmi net savo mokytojų pavardes... Jaunoji karta labiau pasikliauja vadinamaisiais influenceriais.
Nevertinu to neigiamai, tiesiog sakau, kad tai susiję su bendraisiais mūsų visuomenės pokyčiais. Pripratome prie didelių informacijos srautų, įtakų, plačių interesų. Anksčiau to neturėjome, nebuvo ir tiek galimybių, tiek knygų, jau nekalbant apie išmaniuosius telefonus. Jei dėstytojas paskolindavo knygą su Cézanne’o ar kitų pasaulio meistrų reprodukcijomis, atrodė, tapau palaimintas, vartydavau tą albumą per visą naktį.
Augai meno romantikų laikais?
Taip. Romantizmas mano kūryboje, matyt, iš ten ir kilęs. Kai prisimenu studijų metus, atmintyje ryškiai iškyla dėstytojai. Pavyzdžiui Kostas Dereškevičius man dėstė dvejus metus, išmokė perprasti tapybą, suvokti detalės svarbą, kompozicijos esmę. Vėliau vis tiek pajutau alkį tam, ko neišmokau, spragas teko lopyti pačiam. Tarkime, naratyvas labai svarbus, bet ne mažiau svarbu, kaip tą naratyvą sudėliosi. Vis dėlto anuomet manyta, kad svarbi tik tema, o kompozicija lyg ir antraeilė.
Atsimenu Joną Čeponį, kuris laikėsi optimistinio požiūrio į tapybą. Labai vertino stiprius, ryškius, šviesius spalvų sąskambius. Buvo nepaprastai geranoriškas, gal todėl ir jo paveikslai taikūs, jautrūs, giedri. Paskutiniais metais studijavau pas Augustiną Savicką. Supratau, kokia svarbi kūrybos laisvė. Buvo dar tik Sąjūdžio užuomazgos, bet profesorius jau tuomet leido mums pasijusti laisviems. Tarsi būtų įdėjęs saugiklį. Jaučiausi galįs kurti visiškai laisvai, nes žinojau, kad profesorius vis tiek užstos, net jei padarysiu kažką ne taip. Po studijų daug visko įvyko. Sąjūdis siekė ir pasiekė stebuklo. Atsivėrė sienos.
Iš pradžių rengiau parodas Sauliaus Pilinkaus vadovaujamoje galerijoje „Langas“. Tai buvo smagus laikas. Gerai jaučiausi, pakliuvęs į artimą aplinką, galėjau kurti, „Langą“ supo puiki meninė atmosfera. Vėliau susidomėjau kitokiomis meninės išraiškos priemonėmis – performansais, instaliacijomis... Tapybą atidėjau, dažai uždžiūvo. Bet, matyt, kaltas mano būdas. Nuolat stveriuosi kažko naujo... Kartu su Džiugu Katinu sukūriau daug performansų. Paskui vėl ėmiausi tapybos. Tai buvo metas, kai visi dar atrodė pamišę dėl naujovių, o tapyba nesidomėjo beveik niekas. Argi verta tapyti, jeigu aplinkui yra tiek daug įdomių kitokių menų? Bandžiau tam prieštarauti – tūkstančius metų žmonės tapė, kodėl dabar turėtų liautis? Kai grįžau atgal prie tapybos, reikėjo vėl pradėti viską nuo pradžių. Buvo sunku ne tik dėl parodų stygiaus, bet ir todėl, kad nesisekė išgauti to, ką norėjau pasakyti.
Kas yra įkvėpimas? Darbas, provokuojantis vidinį poreikį? O gal išsiilgtas, romantizuotas, poetiškas jausmas, atsirandantis tapybos procese? Ką jis Tau reiškia? Darbą, sėkmę, polėkį, inspiraciją?
Manau, polėkis būtinas. Užvaldanti idėja. Jei tokios nebūtų, nežinau, ar pavyktų kažką sukurti. Menas nėra mechaniškas dalykas. Neįmanoma nuolatos kartoti vieno veiksmo. Galbūt pirminė idėja ir nėra spontaniška, tačiau ji visiškai užvaldo. Įkvėpimas gali užklupti netikėtai, gali būti apskaičiuotas, bet vis tiek veda į tikslą, nes tarsi savaime pasidaro aišku, ką ir kaip daryti. Žinoma, paskui seka darbas. Be jo irgi niekas neatsiranda. Taigi įkvėpimas ir darbas vienas be kito mažai ką reiškia. Nors prioritetas, bent jau man, yra įkvėpimas, darbo įdedu irgi nemažai. Aš pats jo prasimanau. Gal dėl savo smulkmeniškumo, gal dėl to, kad man reikia daugybės įvairiausių detalių. Polėkis gali būti visoks – drastiškas, poetiškas, mistiškas, net agresyvus arba pernelyg smulkmeniškas... Visa tai atsispindi paveiksluose. Nebūtinai išoriškai, juk yra savyje užsisklendusių kūrėjų, bet vis tiek atskirsi, ar paveikslas atsirado, apėmus kūrybos aistrai, ar vograujama nuobodžiaujančiu tonu. Beje, su raiškos forma tai nėra tiesiogiai susiję.
Žodžiu, įkvėpimas, kaip kartais juokauju, yra privalomas. Kai apima polėkis, jaučiu įtampą – tai užburianti, meditatyvi būsena. Tik tada galiu kurti. Manau, žiūrovai tą irgi jaučia. Ryšys su jais būtinas, jeigu jis atsiranda, tai tiesioginis patvirtinimas, kad pavyko, nes tave supranta. Nesvarbu, ar džiaugiasi tuo, ką mato, ar piktinasi... Vieni menininkai sukuria paveikslą per dvi valandas, kitiems reikia metų, tačiau įkvėpimas būtinas ir vieniems, ir kitiems. Be jaudulio, galinčio išsitęsti laike, kūrinys nebus paveikus. Išlieka tie darbai, kurie atsiranda iš didžiulio noro juos sukurti. Vien šaltas protas čia bejėgis. Žinoma, apskaičiuoti galima, bet kas iš to? Visas dailės įdomumas tas, kad kiekvienas veiksmas individualus. Vertinu net klaidą, nes joje slypi nežinios argumentas. Niekada nežinai, ar pasiseks, tačiau toji rizika suteikia kūrybai ypatingo žavesio. Žiūrovai tada irgi suvokia – klaida nereiškia, kad menininkas „susimovė“, kažką prastai nupaišė ar nutapė, čia tiesiog virptelėjęs, netikslus, nes gyvas rankos prisilietimas, o ne mechaninis roboto veiksmas. Žinoma, svarbus ir kūrybinis užmojis, nors čia jau kita istorija.
Esi ne tik tapytojas, bet ir kuratorius. Prisimenu Tavo kuruotas parodas Arkos galerijoje, tapybos trienalę „Nomadiški vaizdai“, ekspozicijas Keiptaune, Berlyne, Kijeve, kur buvai ir kuratorius, ir autorius. Ne paslaptis, kad daugelis menininkų tokio darbo vengia, esą jis jų nevertas, atima pernelyg daug brangaus laiko. Kodėl tu tapai kuratorium?
Pirmųjų organizacinių darbų ėmiausi tada, kai kūriau performansus. Susipažinau su nedidele performansistų grupe, susitikdavome įvairiuose renginiuose nuo Japonijos, Kanados iki Vidurio Rytų Europos. Visi taip ir keliaudavome iš vieno renginio į kitą. Gavę rimtesnę paramą, kūrėjai iš namų išvažiuodavo net pusei metų. Mudu su Džiugu Katinu pakliuvome į tą grupę, būdavome dažnai kviečiami, todėl atrodė privalu ir kitus pakviesti pas save. Juk negalima vien svečiuotis. Menas buvo labai įvairus – ir šokis, ir muzika, ir tradicinis performansas, ir video. Stengėmės tą mums įdomų meną pristatyti kuo plačiau. Kartu su Jutempus rengėme projektus „Kablyje“, Šiuolaikinio meno centre parodėme „Dimensiją 0“, vėliau atsirado kitokių sumanymų. Taip ir tapau kuratorium. Pas mus atvažiuodavo kelios dešimtys menininkų, visi su savo įsivaizdavimais ir poreikiais. Prašydavo įvairių artefaktų, įrankių, viską turėdavome surasti, suorganizuoti, supirkti, sudėlioti, surašyti tvarkaraščius. Neužteko vien sienų, reikėdavo vonių, šviesų, vandens, garsų... Tai buvo tarsi teatro spektaklis. Po tokio trenažo rengti tapybos parodas atrodė kur kas lengviau – paveikslus eksponuoti ne taip sudėtinga. Įvairiose erdvėse kuruotų parodų susikaupė nemažai, tikriausiai koks pusšimtis. Žinoma, jos atėmė marias laiko. Dabar bandau jį gaudyti. Bet man visada buvo ir yra įdomu bendrauti su kolegomis, viešai pristatyti jų kūrybą. Tiesa, pastaruoju metu kuratorystės imuosi rečiau. Matyt, išsikvėpiau, pristigau entuziazmo. Apėmė nuovargis, galbūt ir konkretaus tikslo nėra. Kuratoriai paprastai nerengia projektų kasmet, skiria tam kelis metus ar net ilgiau, jei turi padorų finansavimą. Mano tempas buvo galbūt per didelis, ypač kad lėšos itin kuklios, bet viskas klostėsi natūraliai, proceso nestabdžiau, tiesiog atrodė įdomu.
Ar yra koks nors žanras, kurio nebūtum išbandęs? Tavo, tapytojo, akiratyje atsidūrė ne tik performansai, bet ir „tikras“ teatras, miuziklai... Visiškai skirtingi žanrai, medijos, formatai. Sakai, nori gaudyti laiką? Atrodo, gaudydamas jį, gaudai gyvenimo spalvas?
Esu sutikęs įvairių žmonių. Kad ėmiausi teatro, „kalčiausias“ Arkadijus Gotesmanas. Susitikome Molėtuose, sukūrėme muzikinę instaliaciją „Šuoliuojantys vaizdai“, nuo jos viskas ir prasidėjo. Vėliau prie mūsų prisijungė Dalia Michelevičiūtė, atsirado įvairūs spektakliai. Imtis muzikinių projektų paskatino „Anties“ koncertai, su kuriais dirbti mane pakvietė Petras Ubartas.
Kas iš tos įvairovės Tau įdomiausia?
Tai labai skirtingi žanrai, todėl sunku atsakyti. Muzikiniams projektams – didiesiems šou reikia visai kitų dalykų negu teatrui. Populiariosios muzikos koncertams svarbiausia, kad visko būtų kuo daugiau – vaizdų, dūmų, spalvų, garsų, žmonių. Kiekviena daina turi savo siužetą, bet reikia, kad skirtingos dainos derėtų tarpusavyje. Žinoma, pagrindinis „režisierius“ būdavo Algirdas Kaušpėdas, aš tik pagalbininkas.
Spektaklis kuriamas visai kitaip. Tie, su kuriais dirbau, buvo kameriniai, vienaveiksmiai, jiems reikėjo rimties, susikaupimo, vieno ženklo, turinčio daugybę prasmių. O šou turi priblokšti, kad žiūrovams neliktų laiko susigaudyti, kas gi čia nutiko, jam svarbiausias impulsas, emocijos, akimirka. Spektaklis atvirkščiai – su viena kėde pasako daug dalykų, todėl reikia sugalvoti, kur ją padėti, kaip „aprėdyti“, kad būtų kuo iškalbingesnė. Teatras kuria paslaptį. Yra labai asmeniškas, introvertiškas. Iki šiol prisimenu, kaip statėme spektaklį „Stotis N mieste“ su Ramune Kudzmanaite, Dalia Michelevičiūte ir Arkadijum Gotesmanu.
Tavo parodos veja viena kitą. Pernai eksponavai paveikslus Klaipėdoje ir Vilniuje. Rugsėjo mėnesį vėl planuoji parodą sostinėje. Plati geografija, intensyvus kalendorius. Temų paletė marga, darbų stilius nuolatos keičiasi. Eidama į naują Tavo parodą, jau net nebandau spėlioti, ką joje pamatysiu. Todėl nebesistebiu, išvydusi ir vėl kitokį Liną Liandzbergį. Ar pernykštė Vilniuje eksponuota paroda „Sekti save“ – tai „juodasis Lino periodas“?.. Nauja technika, pasikeitusi pasaulėjauta. Savotiškos žanrinės, stilistinės metamorfozės... Ar tie pokyčiai atsispindi ir kasdieniniame gyvenime?
Anksčiau menininkai savo stilių labai puoselėjo, atkakliai jo laikėsi. Jį keisdamas lyg ir pradedi konkuruoti su pačiu savimi, vienas periodas laikomas pranašesniu už kitą. Antra vertus, kai pamačiau, kaip radikaliai pasikeitė Frankas Stella, nuo minimalizmo perėjęs prie nesaikingai pergrūstų paveikslų, pagalvojau, kad jis – pašėlusiai drąsus žmogus. Pamaniau, jam atsibodo tai, prie ko įpratęs, todėl pradėjo tapyti visiškai kitaip. Supratau, kad galima radikaliai keistis pačiam ir keisti stilių. Tai nelengva, nes jau esi lyg ir pasiekęs tam tikros kokybės. Vis dėlto ateina laikas ir atsisakai to, ką jau esi įvaldęs. Kartais jaučiuosi taip, lyg per ilgai stovėčiau vienoje vietoje. Nebejudu, nekuriu naujos kokybės. Apima nemalonus tuštumos jausmas. Nebenoriu daryti to, ką dariau iki šiol. Pasidaro nebeįdomu. Kyla klausimas, kam tęsti tai, kas nebejaudina net manęs. Reikėtų keistis. Radikaliai. Bet, kaip sakoma, žmogus didis sumanymais, taigi pasikeičiu tik truputį. Esu nuo savęs priklausomas...
Kai savo darbus sudedu į krūvą ir žiūriu į juos per laiko prizmę, suprantu, kad visada kalbu apie tą patį. Mano raudonosios gijos – neįprasti personažai arba neįprastos situacijos, ne visai tinkamos konkrečiai vietai ir laikui. Savotiškas svetimkūniškumas. Žmonės, pakliūvantys į svetimą aplinką. Ar jie pritaps, ar socializuosis, ar liks svetimkūniai? Tai mano kūrybos leitmotyvas. Iš kur visa tai atsirado, paaiškinti negalėčiau. Iš pradžių svetimumo temos neanalizavau racionaliai. Manau, daugelis iš mūsų atsiduria situacijose, kai jaučiasi pažeidžiami, nesaugūs, todėl nežino, kaip turėtų elgtis. Pavyzdžiui, nuvykę į nepažįstamą šalį, atėję į labai svarbų pokalbį dėl darbo, atsidūrę tarp priešiškai nusiteikusių svetimų žmonių... Aplinka turi savybę nuolatos keistis, o jai keičiantis didėja nesaugumo jausmas, nes bet kokie svetimkūniai atmetami. Svarsčiau, kaip galėčiau paveiksle perteikti emocijas, kurios kamuoja, kai jaučiamės nesaugūs. Taip atsirado keičiantys pavidalus, keliaujantys visiems atgrasūs svetimkūniai. Keičiasi situacijos, keičiasi kontekstai, kuriems daro įtaką ir mano perskaitytos knygos, ir muzika, kurios klausausi, ir žmonės, su kuriais bendrauju... Susitapatinu su herojais, o paskui savęs klausiu, kaip elgčiausi jų vietoje, ką daryčiau, susiklosčius mano atžvilgiu nepalankiai situacijai. Nepaliaujamai analizuoju, kodėl vienur ar kitur atsiduriu kaip jaučiuosi, ten atsidūręs.
Motyvus imu iš aplinkos, iš kasdienybės, iš meno. Jei paklaustum, kas man daro didesnę įtaką, ar menas, ar gamta, atsakyčiau, kad menas. Gal tai atrodys keista, nes tapau pusiau peizažus. Mano tapybiniai inkliuzai, „lipdukai“, kaip juos vadinu, atsiduria ten, kur nėra „pripratę“ būti. Tarsi emblemos, kurias kažkas bando dirbtinai prilipdyti. Esu sukūręs kelis tokius ciklus: „Pasidaryk pats“, „Pažadėtoji žemė“.
Pastaruoju metu atsirado šeimos, man artimos aplinkos tema. Ieškau situacijų, kuriose rasčiau tikrus, o ne išgalvotus būties ženklus. Paveikslo idėją diktuoja paprasti, elementarūs objektai. Belieka ją išryškinti. Žinoma, atsiranda šiek tiek režisūros, bet stengiuosi jos vengti, kad būtų kuo mažiau „sugalvojimų“, šalto racionalumo. Tapau emocionalesnis, mažiau konstruktyvus, tarsi nepakaltinamas. Bet nuo vaikystės turiu vidinį stabdį, kuris verčia grįžti prie svarstymų, apmąstymų. Taip ir dėliojasi kūryba. Nuo abstraktaus, lyg ir visai nepaaiškinamo mosto, nevalingos emocinės iškrovos iki apibendrinimų. Noriu viską išaiškinti pirmiausia pačiam sau. Todėl paveikslai nėra emocijų pliūpsnis, puikiai žinau, ką ir kodėl darau. Mano tapyba nėra spontaniška. Tikriausiai taip kuria daugelis. Žaviuosi Davidu Hockney’u, kuris, sugalvojęs nepaprastai paprastą motyvą, tapo šešiasdešimties metrų paveikslą, tarsi Bergmanas konstruoja savo „žemuogių pievelę“. Atrodo, viskas iš natūros, bet iš tiesų viskas sugalvota. Šiaip ar taip, visų labiausiai noriu, kad išliktų tapymo džiaugsmas, suteikiantis laimės pojūtį.
Kokia šio dailės žanro situacija Lietuvoje?
Kurį laiką tapyba atrodė lyg užstrigusi, bet pastaruoju metu pasidarė daug įvairesnė, atsiranda gabių jaunų tapytojų. Daugelis galėtų tinkamai atstovauti Lietuvos dailei tarptautinėse parodose. Gal kiek trūksta didesnių formatų, kartais pristinga gelmės, bet visuma atrodo gerai. Lankausi tarptautinėse meno mugėse ir matau, kad esame pajėgūs konkuruoti su kitų šalių tapytojais. Vienu tarpsniu tapyba pasidarė nuobodoka, atrodė pernelyg „prilipusi“ prie fotografijos, pavargusi, monotoniška. Jauni kūrėjai kitaip supranta ir konstruoja paveikslą, inspiracijų semdamiesi galbūt iš utopinio, internetinio meno. Kodėl gi ne? Menui būtina įvairovė.
Bet ar neatrodo, kad tapyba darosi vis labiau „dizaineriška“, animatoriška, išsižada savo vidinių vektorių?
Taip, tokia grėsmė jaučiama. Tradicinė tapybos pakraipa irgi neturėtų būti ignoruojama. Dizainas, animacija iš tikrųjų daro stiprią įtaką. Bet ir tradicinė, ir animacinė, ir naratyvinė ar fototapyba kuo puikiausiai galėtų gyvuoti viena šalia kitos. Manyčiau, mūsų tapybai labiausiai trūksta platesnio pristatymo. Tai kaprizingas menas, nėra paprasta paveikslus transportuoti, adaptuoti, jų ekspozicijoms reikia specialios erdvės. Trūksta kuratorių, norinčių ir galinčių kūrinius dažniau išvežti ir parodyti svetur. Bendrų tapybos parodų irgi beveik niekas neberengia. Prieš metus tapybos trienalei negavome nė vienos paraiškos, neatsirado norinčių ją kuruoti, dar liūdniau, kad niekas nepasiūlė originalios vizijos. Jaunieji kuratoriai rengia dažniausiai savo bendraamžių bendraminčių parodas alternatyvesnėse erdvėse, vyresniųjų į jas nekviečia. Kita vertus, tai visiškai suprantama, taip ir turi būti.
Ar Vilniuje rugsėjo mėnesį pamatysime ir vėl „kitokį Liną“?
Ne, šįkart jau ne. Kol kas naujo ciklo neplanuoju, ketinu surinkti mažiau matytus darbus, net ir daiktus, bet gal dar persigalvosiu... Situacija labai nestabili. Pandemija parodė, kaip radikaliai viskas gali pasikeisti, nors kartu niekas lyg ir nesikeičia. Pamatėme daug ženklų, kad privalome keistis patys – neverta tiek daug visko pirkti, be saiko vartoti, skraidyti iš vieno pasaulio krašto į kitą... Keičiasi net darbo režimas. Tikiu, kad nuosaikesnis vartojimas taps gerų pokyčių pradžia, dažniau atsigręšime į save, užuot be perstojo bėgę, neaišku kur ir kodėl. Atsiras daugiau laisvo laiko... Mano parodoje bus ir filmų, ir video, ir performansų, ir nuotraukų... Eksponuosiu ne vien tapybą. Noriu atidaryti „slaptas“ kūrybos skryneles ir jas sutvarkyti.