„Svietiškas giesmes Lietuvai“ dovanojantis Algirdas Latėnas: kiek dar Dievulio skirta, norėčiau pabūti savo tarmės ambasadoriumi

Algirdą Latėną pagavome besiruošiantį poezijos vakarui „Svietiškos giesmės Lietuvai“, tarpušvenčiu įvyksiančiam Vilniaus rotušėje, kuriame bus galima patirti dviejų lyrikų kūrybą – šmaikščias, aukštaičių tarme skaitomas Antano Strazdo eiles ir vieno talentingiausių pokario rašytojų Pauliaus Širvio eilėraščius.

Išgirdęs klausimą, kodėl aktoriai mėgsta skaityti poeziją, A. Latėnas tuoj paprieštarauja. „Ką jūs! Nelabai mėgsta, kiek yra aktorių, dabar kone septyni šimtai? Nors tai ir nėra fiziškai sunku, bet kad skaitantis poeziją sudomintų kitą žmogų – tai reta. Poeziją skaito visi, ne tik aktoriai. Vos tik kas – iškart pradeda deklamuoti, klausai klausai, galvoji – gal galėtumei be eilių kaip nors išsipasakoti... Visgi, kad ir kaip būtų, poezija dar niekam nieko nesugadino“, – šypsodamasis sakė aktorius ir režisierius.

Žmonių nereikia kankinti taip smarkiai

A. Latėnas tikino poezijos neskaitantis tarsi būtų eilutes perfotografavęs: „Patiko, tad noriu, kad ir kiti paklausytų – ne, kol aš neatrandu tam tikro poeto, tam tikro eilėraščio režisūrinio sprendimo sau, tol negaliu skaityti kitiems. Ką poetas norėjo pasakyti – suprantu iš teksto, bet ką aš pats atradau? Norisi kiekvienam eilėraščiui atrasti savo sprendimą.“

A. Strazdas ir P. Širvys – priešingybės, tačiau juos jungia tai, kad yra kilę iš vieno krašto, šiaurės rytų Lietuvos. „Žadėjau rengti programą „Trys vyrai nuo Sartų“, kurioje kartu su šiais poetais būtų ir trečiasis – Antanas Vienažindys. Galbūt ir per daug poezijos būt buvę... Dvi valandas neskaitysi, žmonių nereikia kankinti taip smarkiai, reikia dozuotai“, – nusijuokė aktorius.

„Vienas pradėjo svietišką poeziją, kitas ją pakėlė į dideles aukštumas. Abu poetai yra kilę iš mano krašto, todėl kaip giminės. Kai režisavau spektaklį „Trys mylimos“, visi aktoriai kalbėjo kiekvienas savo tarme, tad jiems sakiau: jūs esate savo tarmės ambasadoriai. Kiek liko dar Dievulio skirta, norėčiau pabūti savo tarmės ambasadoriumi – aukštaitiškos, rytietiškos. Kai važinėjau su programa „Svietiškos giesmės Lietuvai“, kartais aplankydavau ir mokyklas, tai mokytojai sakydavo vaikams – susitikime su aktoriumi tik nekalbėkite tarmiškai... Buvau smarkiai nustebęs, atseit, tai kažkuo prastesnė kalba... Ne, tai yra turtas, aukso gurvuoliai didžiuliai. Jeigu kas nors dar kažkiek iš senelės išsaugojo ar tėvai išlaikė – tegu nebijo, bando atgaminti tą mūsų turtą“, – drąsino kalbėti savo tarme A. Latėnas.

P. Širvį A. Latėnas skaito literatūrine kalba, o A. Strazdą – tarmiškai. „Kai pereini į Strazdelį – vaikystė pradeda pulsuoti... Pas senelius tarmiškai šnekėdavome, kažkas viduje atgyja, kunkuliuoti viskas pradeda. „Jau paleido juodus sparnus, / Atskrido ūlyčion varnas / Ir ant tvoros atsistojo. / Klausykit, ką anas loja“, kažkoks džiazas!“, – aktorišku sodriu balsu eilutę iš A. Strazdo eilėraščio „Varnas“ pacitavo A. Latėnas.

Su šia, dviem poetams skirta programa A. Latėnui teko išvažinėti daug Lietuvos. Kaip tarmę priima klausytojas? „Man sekasi, galbūt todėl, kad ne vien tik žodžiu, bet dar ir režisūriškai, aktoriniais gebėjimais ir kitomis pagalbinėmis priemonėmis tą tekstą bandai išreikšti, kad jis būtų suprantamas; Pagrindinis dalykas – nesumalti, aiškiai ištransliuoti tarmę, vis tiek šaknyse yra panašių ir aukštaitiškų, ir dzūkiškų bendrybių, atseka žmonės“, – kalbėjo pašnekovas.

Kai kūryba pasidaro lyg tavo...

A. Latėnas viename savo interviu yra pasakojęs, kad su P. Širvio „Beržu“ stojo į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktorinio meistriškumo specialybę. Pasidalijo nuojauta, kad P. Širvys lyg ir padėjo įstoti. Pabaigęs studijas tebeturėjo ir P. Širvio knygelę – nedidukę, kaip maldaknygę, vėliau turėdavo ją su savimi teatre.

„Taip, ilgai ilgai jį jaukinausi... Paskaitai, pradedi pavydėti, kaip tokius gražius dalykus galima parašyti, kaip taip giliai įlįsti į žmogaus dūšią... Nešioji nešioji, skaitai skaitai, pajunti, kad jie beveik tavo... Tad ko tu čia dabar savo pavardę ant knygutės užsirašei? Kai kūryba pasidaro lyg tavo, tada jau reikia pradėti organizuoti kokį nors kūrybos vakarą“, – sakė aktorius.

Paklaustas apie tai, kuo dabar gyvas be eilių, A. Latėnas pasakojo, kad kol kas vaidinantis vieninteliame spektaklyje „Kapinių klubas“, spektaklis po Lietuvą vežiojamas neseniai įsisteigusio Žiūrovų teatro.

Aktoriaus taipogi laukia darbas įrašų studijoje – įrašinės Antano Baranausko „Anykščių šilelį“: „Daug darbo yra su juo... Tai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto projektas, ketinama išleisti tarmiškai įrašytą „Anykščių šilelį“.

Taip pat jau minėtas A. Latėno režisuotas spektaklis „Trys mylimos“ pavasariop turėtų būti atstatytas. „Šiame pastatyme irgi visos tarmės dalyvauja. Kiekvienas komedijos personažas kalba vis kita tarme. Motinos kuriama herojė žemaičiuoja, viena dukra dzūkė, kita – suvalkietė. Kaimo bernas Liudvikas, vienu metu viliojantis tris moterėles – kalba aukštaitiškai. Žodžiu, visi tarmėmis prabyla, tik spėk suprast, ar jie susišneka, ar ne“, – nusijuokė A. Latėnas.

Karantino laikas, anot A. Latėno, buvo gan sėkmingas. „Šį pavasarį išėjo spektaklio „Aprengėjas“ premjera, prieš kelias dienas Lietuvos rusų dramos teatre – Eduardo De Filippo „Filumena Marturano“. Kovidas nesustabdė... Bet 2020-aisiais, P. Širvio jubiliejiniais metais, kai buvo minimas poeto 100-metis – visų numatytų kūrybos vakarų teko atsisakyti, jų turėjo būti apie trisdešimt... Už visus trisdešimt – dabar vienas Rotušėje – pabaiga, kaip taškas“, – pažymėjo A. Latėnas.

Daugiau supratimo ir kantrybės vieni kitiems

Savo svajonių aktorius nenorėjo išduoti, nes kai prasitari, jos esą ir nebeįvyksta. „Yra, bet negaliu fantazuoti balsu, svajonės paprastai neįvyksta tada... Visiems linkiu daugiau svajoti, labiau nei realizuoti – tuomet lengviau gyvent“, – sakė A. Latėnas.

Pandemijai siautėjant, ir kaip visad netikėtai kalėdinėms šventėms užgriuvus, paprašytas pamokyti aktoriškos vidinės ramybės, A. Latėnas prisipažino to padaryti negalėsiantis – aktoriai emocingi žmonės, dar audringiau į visus gyvenimiškus reikalus reaguojantys.

„Bet jeigu aktoriai kažkaip iškenčia, tai visi per tai praeis lengviau. Receptų nėra, vienintelis dalykas – linkiu daugiau supratimo ir kantrybės vieni kitiems. Kad ir kaip mus bandytų sukiršinti, esą yra dvi Lietuvos, viena ten, o kita ten,vis tiek – bandykime suprasti, kurti vėl tą vieną Lietuvą, visiems linkėčiau ta linkme judėti. Antraip – vos tik pajus kažkas, kad yra silpnybė, tuo pasinaudos, – linkėjimais dalinosi A. Latėnas, ir pasinaudodamas proga dar kartą visus pakvietė į Rotušę. – Yra galimybė susitikti.“

A. Latėnas gimė 1953 m. sausio 2 d. Dusetose (Zarasų r.). 1975 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (kurso vadovė – Dalia Tamulevičiūtė). Nuo 1975 m. – Lietuvos valstybinio jaunimo teatro aktorius, nuo 1997 iki 2016 m. – šio teatro vadovas. Nuo 1987-ųjų (su pertraukomis) dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2003 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Algirdas Latėnas yra sukūręs pagrindinius vaidmenis Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus ir kitų režisierių spektakliuose. Režisavo daugiau kaip keturiasdešimt spektaklių Lietuvos ir užsienio teatruose.