Svynis Todas turėjo savo kirpyklą Fleet gatvėje, 186 numeriu pažymėtame name. Tikima, kad čia jis apvogė ir nužudė daugiau nei 150 savo klientų. Dėl to jis tapo vienu garsiausiu serijiniu žudiku per visą Anglijos istoriją.
Svynis gimė 1756 metų spalio 16 dieną 85- ame name Brick Lane‘e, Rytų Londone. Tais laikais Brick Lane‘as buvo užmiesčio gatvė. Todo mama Elžbieta buvo šilko verpėja, tėvas Samuelis Todas – šilko audėjas, dirbantis prancūzų hugenotams Norton Folgate‘e, Spitafields‘e. 1770 metais vos 14 metų Svynis Todas penkeriems metams buvo įkalintas Newgate kalėjime, kai jį neteisingai apkaltino už kišeninio laikrodžio vagystę.
Kalėjime jis susipažino su senu kirpėju, vardu Elmersas Plummeris, kuris buvo nuteistas dešimčiai metų už sukčiavimą. Plummeriui Svynis labai patiko, todėl jis išmokė jį kirpti plaukus ir skusti, o kartu - apšvarinti klientų kišenes. Svynis buvo gabus mokinys, jis greitai tapo Plummerio padėjėju ir skuto kalinius, kurie galėjo sau tai leisti.
Kai Svynį 1775 metais paleido iš kalėjimo, jis, turėdamas kelis pavogtus svarus ir šiek tiek žinių apie kirpimą, atidarė̇ savo kirpyklą Fleet gatves 186 name, prie St. Dunstan bažnyčios, už kelių kvartalų nuo Karališkųjų teismo rūmų. Kirpykla buvo siauros Hen and Chicken Court alėjos pusėje, ant Fetter Lane‘o kampo.
Pirmoji žinia apie žmogžudystę, pasirodžiusi Daily Courant, žinomiausiame Londono laikraštyje, teigė, kad tai tikriausiai Todo darbas. Buvo prisiminta, kad 1785 metų balandžio 14 dieną Fleet gatvėje buvo nužudytas ponas, atvykęs į Londoną iš kaimo. Ponas buvo pastebėtas besiginčijantis su kirpėju, kuris, išsitraukęs skustuvą, perpjovė jam gerklę. Tuomet kirpėjas nubėgo link White Friars gatvės ir išnyko rūke.
Istorijoje apie Svynio kirpyklą sakoma, kad klientai būdavo sodinami į apsiverčiančią atgal kėdę, kuri stovėjo mažos kirpyklos centre ant grindyse įrengtos slaptos angos į nenaudojamą rūsį. Kai kėdė apsiversdavo ir klientas nukrisdavo į rūsį, jos vietoje iškildavo kita kėdė, identiška pirmajai. Svynis išeidavo pro galines duris ir girgždančiais laiptais nusileisdavo į rūsį, kur rasdavo be sąmonės gulintį klientą. Tuomet Svynis išsitraukdavo savo skustuvą ir pribaigdavo nelaimėlį, perrėždamas jam gerklę (dėl to tokio tipo skustuvas vėliau imtas vadinti cut throat – ang. gerklę pjaunančiu skustuvu).
Su savo meiluže, pyragėlių kepėja Margery Lovett, Svynis atrado nenaudojamą požeminį tunelį, einantį po St. Dunstan bažnyčia ir laidojimo kriptomis. Tunelis iš Svynio kirpyklos rūsio vedė į ponios Lovett pyragėlių parduotuvę. Toks atradimas jiems abiem užtikrino idealią verslo partnerystę.
Svynio Todo istorija baigėsi 1802 metų sausio 25 dieną, kai jis buvo pakartas Newgate kalėjime. Tai paliudijo tūkstantinė minia, kuri laukė per naktį, kad pamatytų Svynio mirtį. Po egzekucijos jo kūnas buvo atiduotas medicininiams tyrimams atlikti. O ponia Margery Lovett buvo nunuodyta savo celėje Newgate kalėjime.
Jeigu ieškotumėte kirpyklos ir eitumėte vakarų kryptimi pro Fleet gatvę link Temple baro 1785 metais, norėdami įkvėpti šviežio Covent Garden‘o oro, kirstumėte Fetter Lane‘ą dešinėje ir iškart pastebėtumėte Hen and Chicken Court – tamsų siaurą skersgatvį. Tikriausiai stabtelėtumėte ir, jeigu jauna moteris paprašytų sekti paskui ją tuo keliu tolyn, pajustumėte pavojų, nors ir nežinotumėte apie siaubą, laukiantį už senų, tamsiai rudų medinių kirpyklos durų skersgatvio šone.
Ta sena medinė kirpykla nebūtų atkreipusi jūsų dėmesio, ji neturėjo puošnios vitrinos – langai buvo nešvarūs nuo garų ir purvo, pro juos nebuvo galima įžiūrėti, kas darosi viduje. Užtat pastebėtumėte raudonai ir baltai dryžuotą stulpą priešais kirpyklą – iš jo žmonės suprasdavo, kad čia ne tik skutama, bet ir traukiami dantys (barzdaskučiai, kurie tuomet buvo ir dantų gydytojai, vyniodavo ant stulpų kruvinus tvarsčius, norėdami išdžiovinti juos saulėje). Jeigu užvaldyti smalsumo prikištumėte veidą prie pat lango, nustebtumėte pamatę ne tik dulkėtus perukus, užmautus ant medinių galvų stovų, bet ir nesuskaičiuojamą eilę išrikiuotų indų, pilnų supuvusių dantų.
Šie eksponatai buvo reikalingi tam, kad kirpėjas reklamuotų savo dantų traukimo įgūdžius. Jei pažvelgtumėte į užrašą virš kirpyklos, pamatytumėte nusidėvėjusią geltonai dažytą iškabą, skelbiančią „Svynis Todas, kirpėjas“. Pravėrę kirpyklos duris užkliudytumėte seną sudilusį skambalą. Jau būdami viduje išvystumėte plikas medines girgždančias grindis. Platūs rudi mediniai balkiai dengė visas lubas ir kartu su tamsiomis medinėmis sienomis kūrė kirpykloje slogią tamsą net saulėtą dieną.
Žybsinčios aliejinės lempos būdavo uždegamos tik pasirodžius klientui. Prie kėdės buvo padėtas senas medinis suolas, ant kurio būdavo išdėlioti skustuvai, šukos, šepečiai, skutimo putų dubenys ir t.t. Prie kėdės šono būdavo prikabintas odinis diržas, naudojamas skustuvui ar peiliui galąsti. Kairėje kirpyklos pusėje buvo nedidelis atviras židinys, aplipęs anglimis ir apdegusiais plaukais, kuriuos Svynis kartkartėmis mesdavo į ugnį. Sakoma, jog pati kėdė buvo pagaminta iš ąžuolo, turėjo ornamentuotas kojas ir mažą pakylą, ant kurios ilsėdavosi klientų kojos.
Žmonės, atėję į kirpyklą, nieko nežinodavo apie požeminius tunelius, kurie po ja driekėsi, o mūsų kirpėjas „chirurgas“ tikrai apie juos žinojo. Manoma, kad tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis pasirinko tą vietą kirpyklai. Būtent čia, Fleet gatvėje, Svynis pelnė šlovę ir turtus.
Eidami Fleet gatve link Strand‘o, prieš Temple barą pamatytumėte Bell Yard‘ą – siaurą skersgatvį, kur ponia Lovett, našlė ir ilgametė Svynio draugė, turėjo savo mėsos pyragėlių parduotuvę.
Thomas Peckett Prestas pirmasis aprašė Svynio Todo ir Margery Lovett istoriją iškart po jų suėmimo ir teismo. Jis dirbo Fleet gatvėje ir gerai žinojo ponios Lovett pyragėlių parduotuvę, kurios rūsyje buvo kepykla, o pravėrus ten esančią netikrą sieną buvo galima patekti į katakombas.
Būtent per šią netikrą sieną Todas atitempdavo siaubingąjį pyragėlių įdarą. T. P. Prestas apibūdino parduotuvę taip: „Kairėje Bell Yard‘o pusėje, eidamas žemyn Carey gatve, praeidavai vieną populiariausių veršienos ir kiaulienos pyragėlių parduotuvių, kada nors buvusių Londone. Ir turtingi, ir vargšai vis grįždavo į ją, šlovė apie ją skriejo toli ir plačiai.
Kasdien 12 valandą, kai būdavo iškepama pirmoji pyragėlių partija, visi skubėdavo jų nusipirkti.“ „O, tie skanieji pyragėliai“ – rašė Prestas (pats paragavęs, matyt, ne vieną). „Jų skonis buvo ypatingas ir su niekuo nepalyginamas, o įdaras nepaprastai minkštas, sultingas ir fantastiškai kvapnus.“
Niekas netiki, kad ponia Lovett viena pati buvo atsakinga už pyragėlių kepimą. Manoma, kad ponia Lovett samdė mergaitę ir berniuką – pyragėlių gamintojus, kurie jai padėdavo ruoštis. Būtų neįtikėtina, jei jie nebūtų įtarę, iš kur atkeliauja ponios Lovett pyragėlių įdaras. Kita vertus, C. W. Biller 1924-ųjų metų biografijoje teigia, kad tie, kurie ką nors įtardavo, patys tapdavo įdaru.