„Žmogaus orumas… ar nuo to žodžio nepasidaro šiek tiek nejauku ir juokinga? Ar jis nėra išsivadėjusio ir apiplėkusio optimizmo skonio? Iškilmingos retorikos, prastai derančios su karčia, grubia kasdiene tiesa apie žmones?“ – šias abejones, kurias 1938 metais Nobelio premijos laureatas T. Mannas kėlė JAV transliuotame radijo kreipimesi, būtų lengva pritaikyti dabarčiai.
Buvęs ilgametis Reinlando, o paskui ir Tiuringijos žemių vyriausybių vadovas, kurį laiką užėmęs ir Vokietijos bundesrato – parlamento federalinių žemių atstovo – prezidento pareigas, B. Vogelis savo kalboje koncentravosi į žmogaus orumo paminimo, gynimo ir pokarinio įtvirtinimo Vokietijoje istoriją.
„Apmaudus Didžiosios Britanijos sprendimas neturėtų kelti rezignacijos, jis turi stumtelėti į naują proveržį. Europos Sąjunga turi tapti geresnė, ji turi reformuotis, atsinaujinti, kad garantuotų sau ateitį. Tiesiog tęsti taip, kaip dabar, nebegalima. Neužtenka to, kad teisėtai vis prisimename bendras vakarietiškas šaknis, turime kartu formuoti dabartį ir ateitį. Antraip žmogaus orumas nebeturės ateities. Europa tai taika, Europa tai ateitis. Europa tai žmogaus orumas neliečiamas“, – teigė B. Vogelis.
Ilgai diskutuodamas su susirinkusiaisiais į susitikimą vasarnamio terasoje, kaip spręsti šią problemą, žodžio programos pašnekovas kaip pavyzdį paminėjo pokario Vokietiją, prieš kurios antidemokratines nuotaikas susitelkę sąjungininkai galiausiai sugebėjo pasiekti, kad šioje šalyje žmogaus orumo gynimo principas būtų įtvirtintas.
Karo įtaka žmogaus orumui yra tema, kurios aptarimo būtinybė pirmiausia ateina į galvą atliepiant prieš dvejus metus startavusį T. Manno festivalių penkerių metų teminį ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“.
Pagvildenti šią temą trečiadienio žodžio programos susitikime padėjo psichologė prof. D. Gailienė. Pokalbyje su ja buvo sugrįžta prie apmąstymo tų modernybės karo antropologijos reiškinių, kurie buvo būdingi ir masine bei iki tol neregėta prievarta bei griaunamąja galia pasižymėjusiam Didžiajam karui.
Prelegentė festivalio lankytojams pasakojo kovos už žmogaus orumą istoriją, kaip dramatiški ginčai tiek pačių mokslininkų terpėje, tiek tarp mokslininkų ir politikų lėmė, koks likimas bus žmogaus, kurio orumas yra sukrėstas. Gvildendama šią temą, D. Gailienė susikoncentravo į „nenormalias“ karių elgsenas, ypač išryškėjusias per Pirmąjį pasaulinį karą – šoką, paralyžių, drebėjimą, baimę ir paniką, mutizmą arba kalbos praradimą, dezorientaciją, košmariškus sapnus ir t.t.
Aistros dėl šios karo traumos prigimties vėl užsiliepsnojo po Antrojo pasaulinio karo. Galiausiai tik Norvegijos mokslininkų, vadovaujamų profesoriaus Leo Eitingerio, tyrimai bei Vietnamo karo patirtis leido padėti tašką diskusijose, pripažįstant potrauminį streso sutrikimą kaip psichologinės, o ne fizinės prigimties reiškinį.
Prelegentė įtikinėjo, kad turime pasimokyti iš šios patirties suvokdami, kad visuomenė kartais per greitai pamiršta ir išstumia traumas. Traumas, staigų ir galutinį psichologinį sulaužymą, patyrę žmonės – ne tik aukos, bet ir liudininkai – kenčia dėl to, kad lieka su savo patirtimi vieni. Tokie žmonės turi gauti terapinę pagalbą, kuri gali ateiti tiek per socialinį veikimą, tiek ir meno formomis.
XX tarptautinio Thomo Manno festivalio renginiai Nidoje lietuvių ir vokiečių kalba vyks iki liepos 23 dienos.