Atviro konkurso būdu atrinkta, tuo metu dar vadinta teatrine, instaliacija „Fabrica“ buvo parodyta Vilniaus tarptautinio teatro festivalio Sirenos programoje. Tadas Černiauskas (plačiau žinomas Tadao Cern vardu) pasaulyje garsėja unikaliais šiuolaikinio meno projektais. Pradėjusi pokalbį supratau, kad „Fabrica“ – tik pretekstas aptarti šiuolaikinį meną bei laisvo menininko poziciją.
Į projektą „Fabrica“ atėjai iš vizualiųjų menų. Naubertas Jasinskas ir Gintaras Sodeika – teatro ir muzikos atstovai. Iki tol nebuvote pažįstami. Kaip susitikai su šiais kūrėjais? Kaip sekėsi dirbti su naujais bendrakeleiviais?
Būsimų bendražygių nepažinojau, nedaug žinau ir apie teatrą. Tiesiog neįmanoma visko aprėpti. Net muzikai nebeturiu laiko, be to, niekad nejaučiau poreikio matyti gyvą veiksmą, klausytis gyvai atliekamos muzikos. Galiu mėgti atlikėją, bet jo koncertas man neįdomus. Teatrą vertinu rezervuotai. Esu buvęs keliuose, tačiau pamatęs nepatrauklų spektaklį, susidarai nekokią nuomonę ir apie visą scenos meną.
Pamatęs, kad Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos paskelbė atvirą kvietimą Lietuvos kūrėjams, vedinas nesavanaudiškų paskatų, pasidalijau šiuo kvietimu ant savo socialinio tinklo sienos. Netikėtai man parašė festivalio meno vadovė: „Būtų labai įdomu tave pamatyti, pabandyk dalyvauti.“ Pagalvojau, gal tikrai vertėtų, tačiau šis procesas man atrodė techniškai pernelyg sudėtingas. Tai nėra tas pats, kaip atsisėsti ir nutapyti paveikslą. Vis dėlto idėją turėjau, buvau šiam kvietimui atviras.
Deja, niekas daugiau nebesidėliojo. Vos ne paskutinę minutę iki kvietimo pabaigos man parašė kažkoks jaunuolis – Naubertas Jasinskas, – labai gražiai išdėstė, ką norėtų daryti ir kodėl. Nusprendžiau susitikti. Pasikalbėjome. Tai buvo toks malonus sutapimas. Naubertas atėjo, pasakė, kad yra matęs mano darbus. „Turiu apšvietėją, garsistą, dar kelis asmenis, man reikia scenografo“, – pridūrė.
Dalyvauti projekte tokiomis sąlygomis iškart atsisakiau. Man neįdomu kažkam kažką daryti, nes tai varžo kūrybos laisvę. Dėl šios priežasties išėjau iš architektūros, nes ten visada kas nors virš galvos kažką diktuoja, nurodinėja... Aš ir taip galiu sėdėti savo studijoje. Turiu visas sąlygas kažką sukurti. Naubertui pasakiau, kad galėsime kartu dirbti su viena sąlyga – viskas, kas iki tol jo padaryta, suplanuota, turės būti nubraukta. Nes jeigu ateini ir pasakai, kad turi surinkęs komandą, tai reiškia, kad bus privaloma dirbti su ja. Tačiau ar iš tiesų visi bus reikalingi? Pasiūliau kurti drauge su kompozitoriumi Gintaru Sodeika, jau pakviestu bendradarbiauti. Taigi mes trys, skirtingų sričių kūrėjai, bandykim kažką sulipdyti, jei pavyks, kviesime papildomus žmones. Naubertą gerbiu už tai, kad jis pasiūlymą priėmė ir drąsiai sutiko. Sakiau jam, kad negali būti jokios subordinacijos, nenoriu nieko kurti, kažkam vadovaujant. Aš noriu kurti su kažkuo, kuriančiu šalia. Teatras man yra visiškai nauja sritis, tai viena iš priežasčių, kodėl norėjau prie ko nors prisijungti, kažką naujo atrasti. Dėl tokio požiūrio visi sutarėm, o tada viskas po truputį išsikristalizavo.
Kaip vyko kūrybos procesas – kai suradote kryptį, ar sunkai priimdavote bendrus sprendimus?
Naubertas atsinešė keletą knygų, kuriomis norėjo remtis. Knygose nurodomą repetityvumą vizualiai atitiko keletas mano eksperimentų. Tema atrodė įdomi. Pamatėme, kad iš tikrųjų turime labai daug bendro. Pradėję bendrauti, tapome draugais. Gyvenau prie jūros, Naubertas pas mane atvažiuodavo. Laiką leidome trise su Gintaru, vaikščiodavom, diskutuodavom, galvodavom ir pradėjom suprasti, kokios temos mus jaudina, kas mums patinka. Prasidėjo idėjos kristalizacija. Po truputį pradėjo rastis kažkokie bendri konceptai – kūniškumas, erotika. Mes vis grįždavom, pasitikrindavome su Gintaru. Jis mums duodavo tam tikras gaires, sakydavo: „Ne, manęs šitas neveikia, o tas veikia, gal pabandom taip arba kitaip?“
Vieną dieną jau atrodė, kad suradome savo temą. Susitikome su Gintaru, bet jis vis dėlto jos nepalaikė. Nuėjom į Jono Meko vizualiųjų menų centrą, apžiūrėdami patalpas, galvojom, svarstėm apie visokius perversiškus dalykus (apie tai norėjome kalbėti). Tada man dingtelėjo mintis, gal virtualus pasaulis ir ten vykstantys iškrypimai yra tarsi bučinys tarp suaugusiojo ir vaiko? Juk jis gali būti ir tyras, ir nusikalstamas. Minties eksperimentas: realybėje jis nesuvokiamas, tačiau tokią mintį galima turėti, o virtualus pasaulis leidžia tai, pavyzdžiui, pamatyti. Kur yra riba tarp minties ir veiksmo? Kodėl negalime kontroliuoti savo minčių, net ne visas jas drįstame garsiai pasakyti? Tai tapo atspirties tašku. Už šios minties užsikabinom, tada prasidėjo tikrasis kūrybinis procesas.
Pandeminė situacija diktavo savas sąlygas – žinojome, jeigu viskas bus uždaryta, negalėsime nieko gyvai rodyti, tad nusprendėme kurti netikrą veiksmą, teatrą daryti truputį kitaip. Daugiausia esu dirbęs su architektūra, su fotografija, su 3D technologijomis. Pradėjom ieškoti reikiamų žmonių. Visi, kurie prisijungė, atėjo iš savo profesinės srities – iš reklamos, ten vaizdas turi atrodyti idealiai. O mums reikėjo pusės valandos filmo ir 3D animacijos. Turėjome tik mėnesį laiko. Vienas specialistas pasakė, kad tai neįmanoma. Tačiau paaiškinome, kad mums reikia visai ne to, kas įprastai daroma reklamai. Mes turime ir siūlome visišką laisvę. „Įsivaizduok, kad turi visas priemones ir gali su jomis daryti, ką tik nori. Turbūt tuomet norėsi elgtis drąsiai, o ne taip, kaip elgiesi darbe. Tai, kas jūsų srityje laikoma broku, mūsų srityje gali būti kūrybos įrankis“, – tikinom. Jam nušvito akys, prie mūsų prisijungė, surado ir profesionalių animatorių.
Kai jau turėjome koncepciją, žinojome, apie ką šnekame, koks turėtų būti veiksmas ir kaip jį pateiksime, Naubertas ėmėsi režisūros – susitiko su aktoriais, repetavo nedidelius etiudus. Po to prasidėjo darbų „gludinimas“ – persikėlėme į mano studiją, filmuodavome, žiūrėdavome, vienus kadrus išmesdavome, kitus pridėdavome... Ateidavo pasižiūrėti Gintaras. Dirbome tol, kol atsirado kūnai, ekranai, kuriuose rodoma 3D animacija, veiksmas ir atsikartojimai.
Pabrėžei, kad Tau svarbi kūrybos laisvė. Kiek šiuo atveju tą laisvę pavyko išsaugoti?
Nebuvo taip, kad kažkoks režisierius iš viršaus pasako, ko jam reikia ir visi vykdo jo reikalavimus. Tai buvo bendras kūrybinis darbas, kiekvienas iš mūsų galėjo pasitelkti stipriausias savo savybes. Pavyzdžiui, nuėjęs į restoraną, nors nesu virėjas, galiu pasakyti, kas skanu, o kas ne. Lygiai taip ir čia – dalyvauji, tariesi, žinai, ar tame kūrinyje nori matyti tam tikrus dalykus, ar nenori. Turi būti pasiektas kompromisas. Gali būti, kad su kitu žmogumi, ne su Naubertu, nebūčiau radęs kompromiso.
Su kitais aš nedirbu. Galėčiau, bet nenoriu. Nes neverta daryti nieko, kas tau nemalonu. Todėl jau ilgą laiką dirbu vienas. Tačiau pasirodė Naubertas ir aš sutikau. Galbūt atėjo laikas pabandyti kažką naujo, dirbti su kažkuo. Viskas taip sutapo, kad buvo malonu daryti kompromisus. Kažką sugalvoji, kitas sako: „Galbūt ne“, ir tu tuo žmogum tiki.
Šiam darbui mes labai daug savęs atidavėm, nes į viską žiūrėjom labai drąsiai, taip, tarsi turėtume visišką laisvę. Tai reikalauja labai daug jėgų, nes rizikuoji, nežinai, ar pavyks, supranti, kad ne dėl kitų tą darai, tačiau vis tiek reikalinga auditorija. Tai, ką rodome žiūrovams, žinoma, supranta ne visi, tačiau man ramu dėl šio kūrinio, nes iš tikrųjų padarėme viską – dirbome drąsiai, nuoširdžiai, užkabinome temas, kurios mums įdomios.
Koks yra „Fabricos“ temų laukas?
Bene svarbiausia tema yra kūnas. Jis – visa ko atspirties taškas. Visų pirma, kokį kūną gavai gimdamas (tai savotiška tavo karma), tokį gyvenimą ir nugyvensi. Kūnas, gražus / negražus, apkūnus / lieknas, net kūno spalva – daro įtaką viskam... „Fabrica“ – tai kūniškumo atspindys ir jo sureikšminimas. Jaunas / senas kūnas yra konstruktas. Kokie ir kodėl jie gali / negali būti?
Mes nesakome, kad vienos ypatybės yra geresnės už kitas. Teigiame, kad sociumas patiria daug problemų, įvairių skaudulių, susijusių su kūnu. Mūsų performansas yra apie kūnus, skirtumus tarp jų ir to nulemtas patirtis. Nedėstome kažkokio konkretaus naratyvo, šia tema tiesiog žaidžiame.
Esi vizualiųjų menų atstovas, o instaliaciją „Fabrica“ tolygiai kūrėte trise. Tačiau galutinis rezultatas – tai vizualus pareiškimas. Kaip jį pavyko įgyvendinti ir koks jo svoris, Tavo manymu?
Bendra koncepcija turi tikti visiems – tai visos komandos darbas, išvestinis rezultatas. Taigi ieškoma sąlyčio taškų. O mums kuriant jie netgi sutapo. Naubertas ir Gintaras visa tai įvilko į teatrinę ir muzikinę poeziją – darbas su aktoriais, teatrinė kalba, pasakojimas, kad ir abstraktus, yra jų teritorija. O kaip visa tai atrodo, jau mano indėlis. Man patinka tarpdisciplininis menas, esu didelis jo gerbėjas. Turiu daug planų, idėjų, ką galima tokiame lauke padaryti. „Fabrica“ remiasi estetika, kokią transliuoju ir kitais savo darbais. Kuriamos mizanscenos dėliojosi visiškai natūraliai. Į šį bendrą performansą įtraukiau 3D animaciją, video. Mano sprendimai buvo priimti. Taip atsirado instaliacijos vizualizacija, tam tikra scenografija.
Naubertas dirbo su aktoriais. O aš sprendžiau, kur tas aktorius bus, kaip mizanscena atrodys vizualiai. Iš pradžių maniau, kad kartu dėliosime ir dramaturgiją, tada jau ir visą performansą. Tačiau Naubertas gerai žino, ką daro, – puikiai dirba su aktoriais, turi patirties, juk atėjo iš teatro.
Kiekvienas pasakydavome, kas tinka, kas netinka, taip ir dirbome visą mėnesį. Turi kažkokią mintį, ją transliuoji, žiūri, ar kitas žmogus atsiliepia, ar neatsiliepia. Į tam tikras sritis labiau giliniesi, kuruoji, bet jos rezonuoja ir su kitomis projekto dalimis, kurias tvarko kolegos. Smagu dirbti su tais, kuriais pasitiki. Atsiranda antrinis garso atspindys, kaip pasakytų trečias bendražygis Gintaras Sodeika.
Ar Tau svarbu, kad būtum suprastas kaip menininkas?
Tai amžinas klausimas. Labai daug kur su tuo susiduriu. Esu dalyvavęs parodose ir daręs kūrinius vien tam, kad patiktų auditorijai. Pastaruoju metu nemažai dirbau kaip komercinis fotografas. Ten visada pataikaujama klientams. Architektas daro lygiai tą patį – pataikauja užsakovams. O kuriant meną yra visiška laisvė daryti tai, ką nori. Save vis dar turiu nuolatos auklėti. Esu pakliuvęs į tokias situacijas, kai darydavau, ko iš manęs tikimasi, pačiam tas nelabai patikdavo, auditorija irgi nereaguodavo. Taigi pralošdavau abiem atžvilgiais. Tada klausdavau savęs, kuriam galui visa tai daryti? Toks pataikavimas išsekina. Prarandamas laikas, kūrybinės ambicijos, na, bet reikalinga ir tokia patirtis.
Kartą skridau į Kiniją. Kinai man suteikė tokias sąlygas, kokios pasitaiko vos kartą gyvenime – išleido dešimtis tūkstančių eurų tam, kad galėčiau daryti, ką tik noriu. Pažadėjo užtikrinti visas sąlygas, kokių man reikės. Pasakiau, kad surastų 100 BMW ratlankių. Dar nežinojau, ką su jais darysiu (mano skaičiavimais, jie kainavo gal trisdešimt, gal keturiasdešimt tūkstančių eurų!). Sėdau į lėktuvą ir skridau į Kiniją, žinodamas, kad parodų salėje manęs laukia šimtas ratlankių ir vienintelė sąlyga – kurti tai, ką noriu. Svarsčiau, net jeigu niekam nepatiks, ką ten padarysiu, bet man patiks, būsiu vis tiek laimėjęs. Ta laisvė atrišo rankas. Buvo tarsi koks didžiulis atradimas. Kitiems tokios aplinkybės galbūt yra įprastos. Tačiau aš, ateidamas iš komercijos, turėjau pasimokyti, kad neprivalau niekam pataikauti.
Galima ap(si)gaudinėti, sakyti, kad yra kuriama vien dėl savęs. Bet jeigu iš tiesų tik dėl savęs, tada tų darbų kitiems ir nerodai. Galbūt yra tokių kūrėjų, bet jeigu veži kūrinius į parodas, vadinasi, nori, kad juos matytų. Negalima apgaudinėti. Visi tikimės, kad kitiems patiks tai, ką sukūrėme.
Įvertinimas suteikia laisvės ir papildomas galimybes kurti. Jeigu padarai tai, ką nori, taip, kaip nori, o kam nors tas kūrinys dar ir patinka, supranti, kad tau nebereikės ieškoti ir spėlioti, kas patiks auditorijai. Tiesiog tampi laisvas kurti taip, kaip tau norisi, ir tave už tai vertina. Be abejo, tas nesibaigiantis dialogas, flirtas su publika reiškia didelę riziką – visą save atiduodamas, esi labai pažeidžiamas.
Užsiminei apie komercinę patirtį. Scenos menų kūrėjams ilgai neatleidžiama už komercinės praeities šešėlį. Ar šiuolaikinis menas irgi „baudžia“ taip griežtai? Ar vis dar gajus toks nusistatymas? Ar ankstesnė komercinė patirtis gali trukdyti tau, kaip menininkui, pavyzdžiui, siekiant patekti į meno kūrėjų elitą? O gal tai tam tikra stiprybė, padedanti geriau susiorientuoti?
Ta skirtis neišvengiama. Menininkai, kritikai lygiai taip pat užsiima politika. Nors kartais patys sau prieštarauja. Profesionaliajam menui komercinė sėkmė, sakyčiau, yra tam tikra dėmė, dėl kurios visi tavęs privengia. Egzistuoja net tam tikri juokai, autoironija, kad, pavyzdžiui, viena labiausiai stebimų, garsiausių šiuolaikinio meno parodų Documenta, kas penkerius metus vykstanti Kaselyje, niekada nekvies dalyvauti menininkų, pasiekusių komercinės sėkmės. Taigi tokie svarbūs renginiai diktuoja taisykles, kurių visi paiso. Niekas negali ateiti, tarkim, iš kitos srities. Tačiau tik iki tol, kol atsiranda koks nors išskirtinis talentas, jam jokios taisyklės negalioja. Galbūt tai svarbu ne visiems, bet vis tiek jaučiama. Aš irgi tokį spaudimą jaučiu. Taigi, jeigu tu ateini, esi nuoširdus, nesivaikai komercijos, bet netikėtai tampi komerciškai sėkmingas (tiesiog graibstyte graibstomas!), tarsi viskas gerai, bet jeigu peržengsi tam tikrą ribą, tapsi, pavyzdžiui, brangiausiai parduodamas, nuo tavęs daugelis nusigręš, vadins parsidavėliu. Toks požiūris nuolat primetamas. Tai labai svarbi tema, apie kurią nuolatos diskutuojama. Sakyčiau, būti geru menininku, kuris nėra komerciškai sėkmingas, yra saugiau negu būti geru ir komerciškai sėkmingu menininku. Tokio išsišokėlio automatiškai pradedama nemėgti. Tave visai kitaip vertina, jei tampi pernelyg populiarus.
Kita vertus, juk visi darom tą patį – turime kokį nors muzikantą, kuris mums labai patinka, ir jeigu jo kūriniai netikėtai tampa hitais, visi jį pastebi, mums jis pasidaro nebepatrauklus, nes dabar jau patinka visiems... Dailininkai irgi vertinami panašiai – visada norisi būti truputį atradėju. Yra labai daug istorijų meno pasaulyje, kai kažkas tampa nauju atradimu – staigiai šauna į viršų, bet greitai perdega. Tokį menininką sudegina pati rinka – visi greitai persisotina jo menu ir jis smunka į apačią. Dažniausiai tokiems kūrėjams būna labai sunku atsitiesti. Taigi visada vaikštome slidžiu lynu.
Anksčiau labai grauždavausi, dar ir dabar kartais apima kartėlis, kad negimiau, tarkim, menininkų šeimoje, nes ta sritis man labai įdomi. Apmaudu, kad neturėjau tokios mokyklos, nepasirinkau tokių mokslų iš pat pradžių. Buvau šalia meno – jo gerbėjas, domėjausi, knygas skaičiau, parodas lankydavau. Studijavau architektūrą, bet ją mečiau, gerai, kad užteko drąsos ir paskatinimo iš šalia esančių žmonių. Pradėjau pažinti fotografiją, tada prasidėjo parodos... Iki viso to, ką dabar kuriu, teko keliauti ilgiau kaip trisdešimt metų. Matau jaunus žmones, darančius tai, ką galbūt svajočiau daryti, bet juk čia yra jų, o ne mano patirtis. Tas jaunas menininkas tikriausiai niekada nevaldys tokių įrankių, kokius naudoju aš.
Taigi turiu savo gyvenimo legendą ir vis ramiau vertinu, kad esu įgijęs nemažai komercinės patirties. Nebeturiu nei laiko, nei noro kam nors, net sau pačiam pataikauti. Pradedu labiau atsigręžti į artimiausius žmones – laiką, praleistą su jais, vertinu labiau už viską. Kai save taip nuteiki, tas pradeda atsiliepti ir kūrybai, atsikratai bet kokio pataikavimo ydos.