Didingai didelės Tado Gutausko skulptūros savo pavidalais primena prieš 9 ar daugiau tūkstančių metų gyvenusių protėvių kurtus antropomorfinius ar zoomorfinius atvaizdus. Menininkas, ieškodamas pavidalų prigimties, „atkuria“ jų formas, simbolius, archaišką piešinio stilistiką, faktūrą, tarsi archeologas atveria sustingusių senųjų civilizacijų atmintį ir išmintį.
Susijungia tapybos ir skulptūros pasauliai
Skulptūrose atsispindi ne tik kolektyvinė, bet ir asmeninė kiekvieno iš mūsų, taip pat ir autoriaus praeitis. Tai vaikystėje girdėtų ar skaitytų pasakų siužetų ir personažų, tėvų įtakos ir kūrybos, pažintų ar nepažintų tikėjimų, fizinių ar dvasinių kelionių, anksčiau sukurtų darbų atspindys-lipdinys.
Kaip teigia menininkas pristatomose skulptūrose pagaliau susijungia jo tapybos ir skulptūros pasauliai. Paveikslo rėmuose įkalinti mitologiniai, fantastiniai personažai atgyja fizinėje realybėje, užvaldo galerijos erdves ir kėsinasi į mūsų namus ar viešąsias miesto erdves, kuriose jau gyvena ne vienas T. Gutausko kūrinys.
Turi būti matomas, kad būtum pamatytas
Nors paroda kalba apie protėvius – kilmės paieškas, grįžimą į pradžią, pabėgti nuo dabarties neįmanoma. Esamąjį laiką skulptūrose įkūnija ryškios, intensyvios spalvos, kurių pripildytas ir mūsų kasdienis, fizinis ar virtualus pasaulis. Pagrindinė šiandienos taisyklė – turi būti matomas, kad būtum pamatytas. T. Gutausko skulptūros taisyklės nelaužo, jų dydžiai ir spalvos patraukia, įtraukia, negali jų praeiti, kaip ir prascrolinti paveikaus post‘o, reels‘o. Kūriniuose atpažįstami ir kiti šiandienos pasaulio ženklai, simboliai. Įsižiūrėjus primityviose skulptūrose pamatai piktogramas, emotikonus, kompiuterinių žaidimų veikėjus, TikTok‘o filtrus, robotus, NFT meną ar dirbtinio intelekto sugeneruotus atvaizdus.
Mes patys esame ateities protėviai
„Protėviai“ byloja ir kitas dabarties istorijas. Darbe „UA. Rankomis neliesti!“ – pagerbti į dangų kylantys žuvusių Ukrainos karių pavidalai, o kūrinys „Stabas“, primenantis ne tik dievybę, bet ir klouną, pasakoja apie pastarųjų nestabilumą, laikinumą – nuolatines šiuolaikinio žmogaus tikėjimų, savų dievų paieškas ar politinių stabų nuvertimą. Galiausiai, žiūrint į tryliką naujausių spalvotų Tado Gutausko skulptūrų nesupranti, ar žiūri į praeitį, dabartį, o gal ateitį – juk dabartis yra būsima praeitis, o mes ateities protėviai.
Tadas Gutauskas (g. 1970) – skulptorius, tapytojas. 1989–1995 metais studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje, vėliau Karališkoje vaizduojamojo meno akademijoje Stokholme, Zalcburgo vasaros akademijoje ir kt. Nuo XX a. 10 deš. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose ir rengia personalines parodas. Taip pat kuria skulptūras viešose miesto erdvėse. Žinomiausi darbai: Eikos verslo centrui skirta skulptūra „Dvyniai“ (2006), Lietuvos tūkstantmečiui paminėti skirtas monumentas „Vienybės medis“ (2009), skulptūra skirta Baltijos keliui paminėti „Laisvės kelias“ (2010), Lietuvos ir Suomijos bendradarbiavimui skirtas simbolis „Suomis“ (2015), ugniagesiams gelbėtojams skirta skulptūra „Ugniavandenis“ (2016), Lietuvos partizanų memorialas Kryžkalnyje (2020).
Parodoje „Pavidalų protėviai“ autorius pirmą kartą eksponuoja naujausias spalvotas skulptūras, pristatančias naująją menininko kūrybinę kryptį.