„Tą pačią programą jau esame kelis kartus atlikę su skirtingais dirigentais. Kaskart ji skamba vis kitaip, tad nežinau, kaip tiksliai viskas bus diriguojant iš Austrijos atvykstančiam Ernestui Hoetzlui. Grosime Arvydo Malcio, Gustavo Holsto, Richardo Galliano ir mano bendraamžio italo akordeonisto Andreos di Giacomo muziką. Man ši programa labai graži. Gal kai kurie kritikai pasakytų, kad ji – lengvabūdiška, ne visai klasikinė. Išties Galliano yra džiazo muzikantas, kitų kompozitorių kūriniai – taip pat ne avangardinė muzika, bet ji labai patraukli, tinka ir man, kaip muzikantui, ir klausytojui“, – šypsosi pristatydamas.
– Tadai, kaip tavo gyvenime atsirado akordeonas?
– Augau Šiauliuose ne muzikų šeimoje ir niekas nepuoselėjo vilčių, kad tuo keliu eisiu. Tai nutiko visiškai atsitiktinai. Nors šiek tiek meluoju – mano tėtis savamokslis muzikantas, namuose girdėjau ir akordeoną, ir gitarą, ir dainas. Galbūt tas namų muzikavimas kažkiek formavo pasaulėžiūrą, klausos orientaciją, gal duomenų ar polinkį iš tėčio ir paveldėjau.
Kai buvau ketvirtokas, dešimties, visiškai neplanuotai atsidūriau muzikos mokykloje. Taip nutiko, kad mano klasiokas Didždvario gimnazijoje ją lankė, o po pirmos klasės mokytoja jam pasiūlė: „Atsivesk kokį fainą draugą, jei jam patinka muzikos pamokos, mėgsta dainuoti ir groti dūdele.“
Mes su juo išties buvome draugai, per muzikos pamokas dainavome ansambliuke, chore, net ir duetu, bet nei minčių, nei poreikio rimčiau muzikuoti neturėjau. Užtat gavęs pasiūlymą eiti kartu pasiraukiau ir pagalvojau: nueisiu, pažiūrėsiu tik tam, kad nuo manęs atsikabintų. Ir man taip patiko! Muzikos mokykla sujungta su konservatorija – buvo jos papildomo ugdymo skyrius, tad tose pačiose patalpose grojo ir studentai, ir mažiukai, juos mokė tie patys pedagogai. Rūmai – palyginti maži, bet iš kiekvienos klasės skambėjo vis kitas instrumentas. Aš buvau tiek įvairios muzikos negirdėjęs, nepatyręs, tai mane sužavėjo. Pasijutau labai gerai – kaip namuose. Nuėjom pas mokytoją Marytę Markevičienę, ji uždėjo ant pečių akordeoną: „Pažiūrėk, kaip čia viskas vyksta.“
Tas instrumentas man pasirodė savas. Mokytoja – neįtikėtinai energinga, darbšti, ji mane užkrėtė akordeonu. Taip neplanuotai ten patekęs, kantriausiai vaikščiojau į pamokas, ėmė aiškėti, kad man kažkas pavyksta. Tuomet M. Markevičienė atsiklausė mamos: „Ar galim tą vaiką spausti rimčiau, ruošti konkursams?“ Mama, žinoma, pritarė: „Jei tik yra iš ko spausti.“ Tada ji ir pradėjo reikalauti ne tiesiog leisti laiką, bet daugiau groti, siekti tikslų. Pasipylė konkursai, vadinkim – tikra veikla.
Beje, tik atėjęs į muzikos mokyklą, prašymą priimti pasirašiau pats, tėvams nerodžiau. Tai tikriausiai net nelabai legalu? Mamai iš pradžių nieko nesakiau, nes, maniau: kaip atėjau neplanuotai, taip ir po savaitės išeisiu. O mane atsivedęs draugas, beje, po kelerių metų muziką metė.
– Akordeonas pasirodė svarbiau nei futbolas, krepšinis ar žolės riedulys – jis Šiauliuose visada buvo gerai žaidžiamas?
– Šiauliuose moterų žolės riedulys buvo stiprus, o vyrai labiau žaidė regbį.
Iš pradžių nebuvo lengva, nes vos keli klasiokai lankėme muziką, visi kiti užsiiminėjo populiaresniais dalykais – krepšinis, rankinis, futbolas, imtynės, o groti akordeonu buvo net ir kažkaip nefaina. Būtų bent saksofonas ar gitara... Nepasitikėjimo savimi ir taip nestigo – tikriausiai dėl charakterio.
Keturiolikos metų, ketvirtoje muzikos mokyklos klasėje, kaip ir daugumai, buvo krizė, norėjau mesti ir jau buvau tą bedarąs. Tikėjausi labiau pritapti prie kompanijos, eiti į sportą, kuris gal būtų sekęsis ne ką prasčiau. Bet mesti akordeono man neleido, spaudė pabaigti bent jau penkias klases – muzikos mokyklą. Man buvo įdomu ir tikrai neblogai sekėsi groti, tad, viską permąstęs, pats nusprendžiau: jei jau toliau lankau muziką, einu iki galo, suku tuo keliu ir nebesiblaškau, tampu akordeonistu visam gyvenimui. Po to krizių ir dvejonių dėl pasirinkimo nebebuvo: konservatorija, Muzikos ir teatro akademijos bakalauras, o paskui ir magistro studijos.
– Buvai išvykęs pasimokyti ir į Karališkąją Danijos muzikos akademiją.
– Labai gaila, kad pagal mainų programą Danijoje pabuvau tik pusmetį. Tiek laiko tikrai mažai, nes pirmi mėnesiai – šoko terapija, kai viskas atrodo atvirkščiai, nei esi pratęs, pradedant kalba, darbo principais, kultūra, mokykla. Ten turėjau nuostabų dėstytoją, nors jis dirbo visiškai priešingai, nei buvau ugdomas iki tol – turiu galvoje specifinius muzikinius dalykus. Kai jau pavyko viską perkąsti, pradėjome išties dirbti, teko grįžti namo. Bet mokslo vaisius tikrai pajutau grįžęs, išvykti, pažinti visai kitą mokyklą buvo labai naudinga.
– Po studijų lengvai įsisuko koncertų karuselė?
– Dalyvavau konkursuose, bet tai nelabai ką turi bendra su koncertiniu gyvenimu. Trečiam, ketvirtam akademijos kurse pagrojau su vienais, su kitais, kažkaip tas ratas vis didėjo, gal padėjo kalbos, reklama iš lūpų į lūpas, bet vis daugėjo kontaktų, patirčių, galimybių. Dažniausiai atlikdavau kamerinę muziką su skirtingais muzikantais, nepamečiau ir solinio grojimo. Labai džiaugiuosi kiekvienu, su kuriuo yra tekę groti. Kiekviena patirtis davė naudos, nors tuo momentu gal atrodė, kad to neturėčiau daryti.
– Ką turi galvoje?
– Buvo gal ne visai profesionalių pasirodymų, ne visi koncertai – scenose. Teko man groti visur – pirmuose kursuose ir baruose. Ant manęs pykdavo ir kolegos, ir dėstytojai, kad nesilavinu, o naikinu įgūdžius – jie dingsta grojant triukšme žmonėms, kurie tavęs nesiklauso, o pačiam tampa nebesvarbu grojimo kokybė. Bet tokiomis sąlygomis aš mokiausi improvizuoti. Juk, pavyzdžiui, tris valandas ištisai negrosi kūrinių, kuriuos moki, o be to, man trūko programos, tad imdavau improvizuoti tam tikromis temomis. Groti baruose tikrai nepatiko, bet improvizacinius gebėjimus juose išlavinau. Regis, kam man tos improvizacijos, juk nesu džiazo muzikantas? Bet laikui bėgant paaiškėjo, kad daug pasiūlymų aš gaudavau vien dėl to, kad laisvai jausdavausi ne tik grodamas klasikinius kūrinius, bet turėjau išlavintą kūrybiškumą, mokėjimą improvizuoti.
Daug grojau su įvairiais solistais – jiems akomponuodavau. Kartą paskambino dainininkas, dabartinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto tetaro direktorius Jonas Sakalauskas, su kuriuo parengėme įvairių programų, turėjome skirtingų projektų, per juos užsimezgė pažinčių su kitais solistais. Viena jų – Dovilė Kazonaitė, su kuria po to daug koncertavome.
Kai kurie mano projektai buvo popso paribyje, bet į jį pavyko nenukrypti.
Būtent akomponuodamas dainininkams išmokau labai daug ir dar pagilinau už akademijos ribų formuotus muzikavimo įgūdžius, įpratau staigiai prisitaikyti natas savo instrumentui, nes jas daugiausia gaudavau skirtas fortepijonui. Kartais pavykdavo lengvai, kartais – paplušėdavau, ir šiame darbe reikėdavo daug kūrybos.
Sykį gavau violončelininko Glebo Pyšniako žinutę, jog jam norėtųsi pagroti su akordeonistu. Tada Glebas su žmona, smuikininke Dalia Dėdinskaite buvo neseniai grįžę po studijų Austrijoje, gyveno Klaipėdoje. Panaršiau internete ir susižavėjau jais ir jų muzika – man tikrai buvo garbė įsilieti į bendrą projektą. Jau pirmam susitikimui ruošiausi ir labai stengiausi jų nenuvilti – juk mane pasikvietė tokie profesionalai! Galvojau: kažką sufeilinsiu – padarysiu ne taip, – viso gero, atsiras kitas, kuris nesufeilins. Galvojome, gal pagrosime kartą ir baigsis, gal nepavyks tapti scenos partneriais – ne su visais muzikantais tai išeina, nes turi užsimegzti ryšys, draugystė, supratimas. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko, o muzikinė draugystė peraugo ir į gyvenimą. Turiu daug kitų veiklų, bet mūsų trio koncertai man – mieliausias darbas.
– Ne kartą grojai ir su Lietuvos kameriniu orkestru. Kaip užsimezgė ši bičiulystė?
– Vieną vasarą prieš kelerius metus grupelė muzikantų, tarp kurių buvo ir grojančių Lietuvos kameriniame orkestre, susiruošė į gastroles Kosta Rikoje. Ten jie buvo keliavę jau ne vienius metus, ieškojo solisto. Gal ir vėl padėjo rekomendacijos iš lūpų į lūpas, nes sulaukiau skambučio: „Girdėjom apie tave, gal nori prisijungti?“ Žinoma, norėjau. Grojome Galliano, Piazzollos muziką ir mums puikiai sekėsi, publika liko sužavėta. Po metų mane pakvietė pagroti tą pačią programą Palangoje vykusiame „Nakties serenadų“ festivalyje. Taip prasidėjo oficialūs koncertai jau su visu LKO. Mane išgirdęs orkestro direktorius Egidijus Mikšys nusistebėjo: „Iš kur tu čia išlindai?“ Jam patiko, kaip groju, pakvietė ruošti kitas programas.
– Esi ne tik atlikėjas, bet ir pedagogas. Kaip patinka mokyti?
– Po antro magistro kurso pradėjau dirbti akademijoje asistentu. Dėstau specialybę, ansamblinį grojimą ir vadovauju akordeonistų orkestrui. Tuo pačiu metu pradėjau dirbti dešimtmetėje Balio Dvariono muzikos mokykloje, tad mokau visą spektrą – nuo šešerių iki dvidešimt dvejų. Kai kažkada girdėdavau mokytojus skundžiantis, jog jų darbas labai sunkus ir idėjinis, ginčydavausi.
Entuziazmo man vis dar pakanka, bet kad bus taip sunku, nesitikėjau. Kai tenka ne tik mokyti, kaip paspausti ar patempti dumples, bet ir imtis motyvuoti nemotyvuotus, išties nebūna lengva. Kartais tenka auklėti, būti psichologu, įkvėpti ir po šio darbo savo reikmėms jau mažokai jėgų lieka. Baisu tapti batsiuviu be batų, kuris moko daug žmonių groti, bet pats to daryti nebegali – nebėra jėgų. Vis prisimenu savo mokytoją, kuri sugebėjo ne tiek mokyti sausų techninių dalykų, bet užkurti varikliuką, uždegti kažką, kad gyventum muzika, siektum tobulėti. Tą labai norėčiau įžiebti mokiniams ir aš.
– Kiek instrumentų reikia profesionaliam atlikėjui? Kiek šiandien turi akordeonų?
– Vieną vienintelį, nuosavą, tik prieš keletą metų įsigytą. Anksčiau turėjau kitą, bet jis nebetiko, jei norėjau būti profesionaliu pasaulinę rinką atitinkančiu atlikėju. Ankstesnis instrumentas buvo ne tos kategorijos. Ačiū Dievui, bebaigiant mokslus pavyko įsigyti šį. Akordeonui reikia didelių pinigų ir, jei neturi rėmėjų ar fondų, ta asmeninė investicija yra didžiulė. Įsigyti ankstesnį instrumentą pagelbėjo vienas mecenatas, kitaip tą padaryti būtų buvę problematiška. Antrąjį jau nusipirkau pats. Žinoma, norėtųsi dar geresnio, tobulesnio akordeono, bet šitie norai – ateičiai. Naujam dar užsidirbsiu (šypsosi).