Darbus šiai parodai Eglė kūrė gavusi laikiną studiją, sovietmečiu statytame vaikų darželyje, kurį ruošiamasi nugriauti. Prieš būsimas statybas teritoriją tyrę archeologai atkasė Didžiosios Vilniaus Sinagogos liekanas. Nors niekas neatstatys istorinės neteisybės mirusiems, Ridikaitė veda gyvuosius link susitaikymo ir išrišimo paveikslais sujungdama tai, kas po žeme, su tuo, kas virš žemės. Praeitą vasarą užėjusi į restauruojamą sinagogą Gėlių gatvėje, Eglė ten irgi pastebėjo grindų ornamentą. Nuplovė statybines dulkes, perkėlė piešinį ant plėvės, tada – ant drobės, o dabar, parodos metu, aerozoliniais dažais „ryškina“ vaizdą.
Eglė Ridikaitė išsiskiria savita tapybos koncepcija ir monumentalia kasdienybės poetika. Į paveikslus perkeldama jai svarbius, o kitiems nereikšmingus radinius ji prikelia bendras patirtis kaip kodą susikalbėjimui.
Jos 18 dalių ciklas „Palikimas (babutas skarialas)“ 2014 m. meno mugėje „Art Vilnius“ Ridikaitei pelnė geriausios menininkės titulą. 2018 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija įvertintas 25 paveikslų ciklas „Kultūringos grindys“ įkvėpė vilniečius patyrinėti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pastatų laiptinių istorijas.
2020 m. Eglė Ridikaitė tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate „už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje“ – ne tik lietuviško, bet ir žydiško, ne tik istorinio, bet ir šiandieninio. Apdovanojimai nepakeitė Eglės noro toliau ieškoti ir kitiems atverti tai, kas nematoma, pamiršta, nutylėta: sugriautos sinagogos kolonas kaip užkastus mėnulius, ankštą mirštančiosios kambarėlį, eglute sudėtų plytelių grindinį, paveiksle tampantį mišku. Tai nesibaigianti kelionė tapybos skaidrėjimo link.
Paroda veiks nuo 2021 m. birželio 19 d. iki spalio 2 d.
Parodos kuratorės: Laima Kreivytė ir Agnė Narušytė
Dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė
Architektas Justinas Dūdėnas