Pirmiausia į festivalį buvo pakviesti tie, kuriems šviesos reikia labiausiai: Vilniaus miesto ir rajono vaikų globos namai, senelių ir neįgaliųjų pensionatai.
Menininkai skirtingai interpretuoja šviesą ir ją pateikia žiūrovams. Pasak A. Žemaitytės, būtent minčių įvairovė skatino gyventojus apžiūrėti šviesos instaliacijas, vaizdo projekcijas, spektaklius.
Taigi šviesos greičiu skubame aplėkti Vilnių.
„Mokslas iš tikrųjų veikia kaip teatras, – teigė projekto „Langas į šviesą“ autorius, žymus italų mokslininkas Paolo Di Trapani. – Mes parodoje kalbame apie šviesą, fiziką, metafiziką, visa tai derindami su gamtos reiškiniais ir menu. Taigi toks teatras leidžia atrasti ir pamatyti reiškinius, kurių kasdienybėje nepastebime“.
Geležinkelio stoties antrame aukšte, dundant traukiniams ir marširuojant keleiviams apačioje, buvo kuriamas tikras šviesos spektaklis. Žymaus italų mokslininko paroda – tai langas į pažinimą. Jos metu šešiuose kambariuose sustabdytas laikas ir „režisuojami“ gamtos reiškiniai: vaivorykštės spalvų spektras, oras, rūkas, dangus, šešėliai.
Jauniausi parodos lankytojai susidomėję stebėjo, kaip saulė ir dangus įvairiomis meteorologinėmis sąlygomis spalvina aplinką. „Tai paroda ne tik apie šviesą, jos santykį su menu, bet ir apie pažinimo skonį“, – projekto koncepciją aiškino garsus italų mokslininkas. „Langas į šviesą“ – įdomus, netikėtas, primenantis apie gamtoje slypinčias paslaptis projektas.
Anot idėjos autoriaus, lengviausia įsivaizduoti gamtos reiškinius vaikams. Pavyzdžiui, suaugę žvelgdami į konkretų objektą gali matyti tik vieną pilką spalvą, o vaikai – visą spalvų paletę.
Būtent mažieji, išsirikiavę „Šešėlių skvere“ šalia Šv. Kotrynos bažnyčios, susidomėję žvelgė į spalvingą ekraną. Žiūrovai klausėsi legendos ir skambant nuotaikingai muzikai stebėjo sakmės veikėjus – Jadvygą ir Medartą. Žaismingas šešėlių teatras, šviečiantys ažūriniai obuoliai, gėlės bei žolynai traukė prašalaičius užsukti į Moniuškos skverą ir pasiklausyti legendos.
Sužvarbę sostinės gyventojai savo maršrutuose brėžė kitą kelionės punktą – „Šviesos sodą“, kuris iškilo Vilniaus rotušės aikštės viduryje. Prie permatomo šviesos kupolo driekėsi didžiulės eilės norinčių išsitiesti ant paplūdimio gultų ir pasimėgauti šilumos doze. Pamažu judanti žmonių virtinė vis dairėsi į žaižaruojančiomis vaizdo projekcijomis nušviestą rotušę. „Šviesos sode“, oazę primenančioje erdvėje, vieni „kaitinosi“ po įsivaizduojamais saulės spinduliais, kiti nuobodžiaudami slampinėjo aplinkui.
Dalyviai, paspartinę žingsnius, patraukė Latako gatve, kur ant grafikos meno centro fasado švietė fotografijų ciklas, vaizduojantis aštuonias moteris – kultūros ir visuomenės veikėjas. Taip pat žmonės būriavosi ant Užupio tilto, žvelgdami į apšviestos Vilnelės vandenis, o nuo Mindaugo tilto „keliautojai“ galėjo akimis gaudyti septynis šviečiančius kalmarus.
Sereikiškių parke „naktinėtojai“ suskubo ieškoti „Švytinčių paslapčių“ projekto, bet jis taip ir liko nedidele paslaptimi. Kas ten paslėpta po spalvingais stikliniais objektais, kas? Pasitarnavus lietui ir pažliugusiai žemei – nieko nematyti, nors bandančių nuvalyti paslaptis netrūko.
Klajojančių sielų kiautai kvietė stabtelti praeivius ir suteikti jiems naują emociją ar veido grimasą. Švytinčių drabužių rankovės drąsiai iškeltos į viršų tarsi norėtų atsiplėšti ir išskrieti.
Žvarbus oras ir vėjo gūsiai nenoriai nuo žemės leido pakilti kino projekcijai, kurią į dangų kėlė aitvarai prie Baltojo tilto. „Aitvarų kinas“ buvo sunkiai sutramdomas, tačiau smalsiausi „keliautojai“ stebėjo Auksės Petrulienės sukurtą silikoninio teatro kiną.
Savaitgalį daugiau nei įprastai sostinės gyventojų marširavo senamiesčio gatvėmis iš vieno taško į kitą. Braižydami nuorodas iš jau aplankytų šviesos punktų, traukė naujų projektų link.
Buvo ir niurnančių, ir besidžiaugiančių, ir netikėtai užklydusių smalsuolių, tačiau neliko abejingų festivalio idėjai.