Reikalas tas, kad keletą pastarųjų metų garsusis dailininkas, andai veikusio menininkų penketuko, gavusio „kirmėlistų“ pavadinimą, narys M. Skudutis dalį savo kūrybinių pastangų nukreipė į tapymą ant laikrodžių ciferblatų ir apskritų kartono plokščių, prie kurių vėliau pritvirtino laiką skaičiuojančius mechanizmus.
Kalbintas DELFI, menininkas atskleidė nuo mažumės mėgęs ardyti laikrodžius, žaisti, išrinkti juos iki mažiausių detalių. Vėliau išmoko jas tiksliai sudėti atgal. Laikrodžius M. Skudutis taiso iki šiol.
„Paišyti siužetus ant drobės yra viena. O kai tie siužetai perkeliami ant ciferblato, kai susisieja su laiku, laiko matavimu, tada darbas įgyja kitokią, gilesnę, platesnę prasmę. Pats sau atrandu labai malonių netikėtumų“, – teigė M. Skudutis.
Kiniški laikrodžiai prabilo linksmomis istorijomis
Prieš gerus metus RA galerijos savininkių Aistės Gabrielės Černiūtės ir Rūtos Eidukaitytės kviečiamas surengti parodą, M. Skudutis ėmė svarstyti, kuo galėtų nustebinti kamerinės galerijos lankytojus. „Tokia maža galerija! – gal tik pusantro paveikslo telpa. Ką gi čia parodysi?“ – svarstęs jis. Prisiminė savo tapytus laikrodžius. Jau nemažai jų buvo padaręs ir įvairiomis progomis išdalijęs bičiuliams.
Tad galiausiai nutarė investuoti į „projektą“ šiek tiek lėšų ir prisipirkti pigių kiniškų laikrodžių. Geresnės kokybės dairęsis „blusų“ turgeliuose – ten, pasak dailininko, gali surasti visai nebrangių ir patikimų vokiškų laikrodžių. Panaudojęs jų mechanizmus, kartais – ir pačius rėmelius, per metus M. Skudutis parodai sukūrė per trisdešimt darbų. Jų plokštėse atsirado visa gausa humoristinių siužetų, senosios dailės citatų, klasikos parafrazių, fantasmagoriškų nūdienos akimirkų.
Nupaišęs ir autoportretą, ir save su dukra. Dar maždaug penkiolika laikrodžių specialiai parodai susigrąžino iš draugų. „Visko yra – ir save esu nutapęs, ir visokių figūrų. Padariau ir linksmų darbų, ir ne tokių linksmų. Priklauso, koks tada buvo ūpas“, – apibendrino parodos autorius.
Kai pabosta tapyba, imasi laikrodžių
Kad ir kokia ta „Laikrodžių“ įvairovė, visiems kūriniams būdingos kelios detalės – tai dvi ar net trys rodyklės, nenumaldomai judančios „pagal saulę“. Dailininkas prisipažino „Laikrodžių“ ciklą tęsiąs priešokiais, kai atsibosta tapyti tradicinius paveikslus drobėje ir užsimano kokios nors smagios permainos.
Pasak parodos autoriaus, ant laikrodžių mėgęs tapyti ir jo bičiulis šviesaus atminimo dailininkas Klaudijus Petrulis. „Tačiau jis linko prie dekoratyvumo, tapybinių abstrakcijų. Žodžiu, per daug nenutolo nuo savos stilistikos. O man labiau patinka vaizduoti siužetus“, – pabrėžė pašnekovas.
Paroda tikrai nuotaikinga, ir pats autorius norėtų, kad jos lankytojai nebūtų pernelyg reiklūs, stebėtų ją ne skausmo perkreiptais veidais, o šypsodami. Iki parodos visi šie laikrodžiai tiksėjo menininko dirbtuvėje.
M. Skudučio parodoje apsilankė nemažas būrys jo bičiulių: menotyrininkas Viktoras Liutkus, tapytojas iš „kirmėlistų“ penketuko Henrikas Natalevičius, grafikas Mikalojus Vilutis. Čia pat per atidarymą parašęs, eilėraštį parodos autoriui perskaitė skandalingasis juvelyras Arvydas Gurevičius.
Meistro rankos: pakanka prisilietimo
M. Vilutis DELFI papasakojo istoriją apie nepaprastas rankas turintį M. Skudutį. Seniai, seniai, kai, kaip sakoma, pinigai dar buvo medžiais Rubliovkoje, M. Vilutis iš kažkokių girtuoklėlių už grašius įsigijo laikrodį. Šis aiškiai buvo pavogtas iš kurio nors laivo, greičiausia, spėjo pasakotojas, vieno tų, tada navigavusių Neryje. Laikrodis neveikė, tačiau girtuoklėliai įtikino pirkėją, kad šis be vargo jį susitaisysiąs.
Namuose M. Vilutis ko tik nedarė – laikrodį ir kratė, ir vartė – rodyklės stovėjo vietoje kaip stovėjusios. Kartą neapsikentęs ir nutaręs nešti laikrodį į taisyklą, pakeliui sutiko M. Skudutį. Šis paėmė laikrodį į savo rankas ir tas pradėjo veikti. Pasak M. Vilučio – veikia iki šiol.