Tapytoja Kunigunda Dineikaitė: esu pagauta įkvėpimo kalbėti

Su tapytoja Kunigunda Dineikaite susitinkame apžiūrėti jos naujosios parodos „Peizažo užkalbėjimas“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“. Jos darbai nusidriekę per tris galerijos aukštus, tad pokalbiui apsistojome vienoje salių, kurioje nuotaika saulėčiausia. „Laumė, miško ragana, kelią rodo ir veda / Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda“, – populiarios dainos žodžiais kiek paerzindama kreipiuosi į pašnekovę. Užsimezga ryšys ir sužinau, kaip paslaptingai į šį pasaulį atėjo mylimos, šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės dukra.

Nematomomis jautrumo antenomis

„Tarp bendraamžių buvau turbūt vienintelė Kunigunda. Tai germanų kilmės vardas, išvertus reiškia „klanas, šeima, gentis, giminė“ ir „kova, karas“. Kitaip tariant, sauganti ir globojanti giminę, su kunigų gundymu vardas neturi nieko bendro, – paaiškina ji ir papasakoja tikrąją savo vardo atsiradimo istoriją.

„Mama dar nežinojo, kad laukiasi, kai susapnavo sapną (jau tokios esame, mūsų giminės moterys – sapnuotojos...). Ji susapnavo mažą mergaitę, kuri be galo rimtai, įdėmiai žiūri į ją. Supratusi, kad sapnas tuoj pasibaigs, paklausia: „Kas tu?“ – Kunigunda, – atsako mergaitė. Ir viskas – ji pabunda ir netrukus sužino, kad laukiasi. Po kažkiek laiko kolegos ima spėlioti, kad, ko gero, ji laukiasi dar vieno berniuko. Bet mama patikina – ne, bus Kunigunda. Gimiau kovo 2-ąją, nors turėjau 3-iąją. Mama su tėčiu pasižiūrėjo į kalendorių, kokį atsinešiau vardą – būtent kovo 3-ioji Kunigundos vardo diena”, – sutapimais stebėjosi tapytoja.

Mistiškumo elementas menininkams nesvetimas, ypač tai pajunti, kai renkiesi paveikslą, kurį norėtumei pasikabinti namie. K. Dineikaitė pritardama tęsė, kad visų sričių menininkai turi didesnį jautrumą aplinkai ir sau.

„Mano ir magistrinio darbo tema: „Sensorinės realybės integracija į kūrybos procesą.“ Apie tai, ką galima „įdėti“ į paveikslą. Turėjau dėstytoją Maksą, kuris genialiai nuskaitydavo mano paveikslus – ne tai, ką tapau, o tai, ką galvoju tapydama. Pasidarė įdomu, specialiai ką nors paslėpdavau“, – pasakojo Kunigunda.

Pavyzdžiui, tapydama vonios kambarį sugalvojo „įdėti“ prisiminimą iš vaikystės: „Kuomet tėtis vairuoja, mama sėdi priekyje, o aš maža, tarp tų dviejų sėdynių. Naktis, lyja, valytuvai sunkiai nuvalo tą lietų... Tais laikais – žiguliukas, viskas kitaip nei dabar – prisiminus nusijuokė ji. – Maksas ateina ir sako – matau čia ekraną, už kurio sunkiasi vanduo. Jis irgi menininkas, skulptorius, tad nenuostabu, nematomomis jautrumo antenomis pagauna minį, kurią įdedame. Tuomet supratau, kad nieko negalima tapyti būnant blogos nuotaikos, supykus, ar iš reikalo. Kai dirbu – esu visą laiką pagauta įkvėpimo kalbėti.“

„Įkvėpimo kalbėti“, – pakartoju taip pakiliai nuskambėjusį žodžių junginį. „Žodžiais gali pasakyti viena, o paveikslas ištransliuoja daug daugiau. Dabar kalbu tai, ką jaučiu šią sekundę, kas liejasi – nestabdau srauto, o paveiksle sudėta ilgalaikė patirtis – nuo gimimo iki dabar. Sukoncentruoju mintį, ir ji ateina vien todėl, kad turiu gyvenimiškos patirties. Puff, tarsi iššoka kamuoliukas ir pavirsta vizualia kalba. Galbūt dėl to žiūrovas gali daug pamatyti. Aš tapau vasaros vieną dieną, bet žiūrovas nuskaito ir penktą, ir aštuntą mintį. Užkalbėta... Kiekvienas potėpis ir spalva yra informacija, kodai, kuriais mes manipuliuojame žiūrovais“, – žaismingai kalbėjo K. Dineikaitė.

O žiūrovas noriai tam pasiduoda – spėliodami, mąstydami, ieškodami sau artimų prasmių, – tęsiu tapytojos užduotą temą. „Linkiu atrasti laiko apžiūrėti kiekvieną parodą – ir tapybos, ir skulptūros, ir kt. Meno kūrinys greitai nenusiskaito – iškart gali pamatyti tik tai, kad ryškių spalvų, linksmas ar liūdnas, tiktų interjerui, bet patirti paveikslą – reikia laiko – tai lėtas procesas. Reikia bent kelias minutes atsistoti priešais paveikslą, įeiti į jį mintimis ir tada jis atsiskleidžia, atidaro minčių erdves“, – į kūrinio esmę ragino gilintis tapytoja.

Visi turėtų savęs paklausti – kodėl?

Ji pastebėjo, kad dažnas jos mokinių vertindami kūrinius vadovaujasi kriterijumi patinka /nepatinka: „Visi turėtų savęs paklausti – kodėl? Galbūt tai paliečia kažkokią tavo dalį – kodėl erzina ta spalva, grubesnis potėpis, nuogas kūnas? Kai pradedi kartu analizuoti, tai visi nustemba, sako, o tikrai, kaip įdomu, niekada negalvojau, kad galima eiti į paveikslą per savo patirtį. Būtent tai ir yra komunikacija tarp paveikslo ir žiūrovo. Svarbu kelti klausimus.“

K. Dineikaitė neslepia – didžiulis komplimentas ir džiaugsmas, kai parodos lankytojai ilgėliau užtrunka prie jos kurtų kūrinių, ypač šiuo skubriu laikotarpiu prieš Kalėdas. „Kai visi žvilgčiojame į laikrodžius, skubame pirkti dovanų, tvarkyti namų ir užbaigti darbų. Šiuo laiku daug chaoso, o turėtų būti priešingai – juk adventas skirtas sustoti, pamąstyti, nueiti į bažnyčią ar galeriją (arti vienas kito, nes gali su savimi pabūti tyloje). Aišku, skirtingi virpesiai, bet... Pabėgimas, pauzė veikia kaip atostogos“, – sakė ji.

Paprašyta atskleisti paslapties skraistę, kaip ji panyranti į kūrybą, ar einanti į dirbtuves kaip į biurą, sukasi tarp įsipareigojimų ir užsakymų, ar gaudo įkvėpimo paukštę už sparno, K. Dineikaitė sakė, kad tai sudėtingas ir daugialypis klausimas, paliečiantis tai, kas yra inspiracija ir darbas menininkui.

Tai, anot jos, nėra hobis, o specialybė, darbas, teikiantis malonumą. „Ar aš nuo jo pavargstu? Taip. Ar aš išsenku? Taip. Ar gera būti studijoje? Taip. Jei kūrybiniame procese yra vidinis neatitikmuo – taip nebūtų“, – įsitikinusi kūrėja.

Menininkė tikino, kaip ir daugelis, turinti rutiną – atsikelia, papusryčiauja ir išeina į studiją, grįžta vakare. „Bet būna laikotarpių, kai jautiesi tarsi tuščias. Ateini į studiją ir būni, kvėpuoji, mąstai, skaitai, vartai albumus... Arba lieki namuose, vyras išeina į savo studiją, aš lieku viena, ta tyla – tuštuma... Apie ką kalbėti yra, bet nesusikoncentruoji į vieną išraišką. Daug padrikų minčių, jautiesi neužčiuopus esmės, nežinai, kaip jas susisteminti, kitaip tariant, nori kalbėti, bet neturi kalbos, balso. Tada kaupiu kūrybinę energiją. Viskas įsirašo atmintyje, informacija glūdi sąmonėje, ištisi lobynai – spalvų, atspalvių, kodų, reikšmių – netikėti santykiai iškyla. Kol galiausiai einu į studiją ir... vaizdas tiesiog iškyla prieš akis! Žinoma, kūrybos procese jis keičiasi“, – atviravo menininkė.

Kalbėti meile

K. Dineikaitės parodos pavadinimas „Peizažo užkalbėjimas“ tiesiog įpareigoja pakalbėti apie tai, ką savo darbuose užkerėjo autorė, ar šiame užkalbėjime atsispindi dabartinio gyvenimo realijos, ar tai labiau palinkėjimas? Tapytoja tikino, kad savo vaikystės ir dabarties peizažais, kuriuose ji vaikšto, yra laisva ir nepriklausoma, nematoma nori įkvėpti kitus pažvelgti gilyn į save, suvokti virsmus.

„Tai, kas dabar vyksta – pandemija, pasaulinė krizė, migrantai, žinios apie telkiamas kariuomenes – nepaprastai vargina, varo iš proto, prasideda tarsi kokia paranoja. Galvoju, aš to visiškai nenoriu! Noriu meilės, taikos, gėrio, grožio, patirčių – tegu jos būna įvairios, mums naudingos“, – sakė tapytoja, kurios kūryba išsiskiria vitališku koloritu.

Vieno K. Dineikaitės kūrinio pavadinimas – „Kalbantys meile“. „Kalbu meile – su savo sapnais, aplankytomis vietovėmis. O, kad jos išliktų tokios, kokios yra! Kad tose pievose nepasistatytų modernūs namai, kad į jas žmogus atėjęs patirtų laimę, pilnatvę, gėrį. Juk būna – atsiduri nepaprastai gražioje vietoje – stovi ir sakai, o Dieve, čia taip gražu! Nufotografuotum, bet supranti, kad nuotrauka neatspindės to jausmo, didybės, galybės“, – kalbėjo kūrėja.

Šiandien, pasakojo ji, daug mąstanti apie pagarbą toms vietoms, kurios duoda gyvybę – vandenys, mūsų plaučiai miškai...

„Būnant tose vietose negalvoji apie galimas grėsmes – tai svarbu. Tačiau kitąsyk to nė nepastebime... Kiek žmogaus viduje yra streso, isterijos, kad jis nenutyla su aplinka, jos nepamato! Kaip ir skaitydami knygą, perbėgame per paviršių, o esmės neužčiuopiame. Panašiai ir su žmogumi, matome išorę, bet kiek jis parodys vidaus, kiek sugebėsime atidaryti – priklauso nuo mūsų pačių. Šie parodoje rodomi peizažai – tai mano viso gyvenimo vasaros. Tik dabar išdrįsau išgirsti, ką jos man kalba. Atrodytų, saulė leidžiasi, jūra, kopa, kaip nuostabu! Ir tik po to ateina supratimas, su visa galia: imk, žiūrėk ir jausk“, – sakė menininkė, ypatingą dėmesį skirianti pačios tapybos procesualumui ir jo teikiamoms reikšmėms.

K. Dineikaitė 2004 m. baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 2006–2007 m. magistro studijas tęsė Sasekso universitete, Vest Dyno koledže, Didžiojoje Britanijoje. Nuo 2010 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

K. Dineikaitės paroda „Peizažo užkalbėjimas“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje Kairė-dešinė (Latako g.3) vyks iki gruodžio 18 d.