Tapytoja Rasa Noreikaitė-Miliūnienė: per trumpą laiką užklupo visko daug – ir gero, ir blogo

Atrodytų, personalinę parodą „Auksavimai / Intervencijos / Kt“ Naujosios Vilnios kultūrinių veiklų erdvėje „Dūmų fabrikas“ surengusi tapytoja Rasa Noreikaitė-Miliūnienė išgyvena auksinį laikotarpį, nes paveikslai spindėte spindi. Tačiau autorė prisipažįsta šiuo metu „besimaudanti“ ne tik aukso dulkėse – per trumpą laiką užklupo visko daug – ir gero, ir blogo. Per vos devynis mėnesius netekusi abiejų tėvų menininkė sunkiai atsidusdama tarsteli: gerai, kad visada gali atsiremti į kūrybą.

Kūrybiniame, tapybiniame gyvenime, kaip sakė ji, „mini aukso periodas“. „Nedrįsčiau sakyti maksi. Su menininkų grupe „Iš reikalo“ ruošiame naują meninį projektą, kuris turėtų pasirodyti lapkričio mėnesį sostinės šv. Jono gatvės galerijoje, idėjos formuojasi. Išsipildys, jei visų nekarantinuos“, – kalbėjo tapytoja.

Temos senos, bet su nauju pamušalu

Meno kritikai pastebi, kad R. Noreikaitės-Miliūnienės tapyboje jau ne vienerius metus įvairiais pavidalais iškylančius kelionių, traukinių, fragmentiškų įspūdžių motyvus keičia gamtos ir kultūros jungtys. Menininkė, anot jų, ėmė labiau gilintis į žmogaus jauseną nuolat kintančioje aplinkoje.

R. Noreikaitė-Miliūnienė savo ruožtu atsako, kad tai tėra tęstinumas. Tai esą įrodo dar 2018-aisais rodytos parodos pavadinimas „Želdiniai / Intervencijos / Kt“.

„Atsirado auksavimas – ir technikos, ir temų prasme. Moteriškumo tematikos ciklą vystau daug metų, kažkur nuo 2007-ųjų, nuo pirmos personalinės parodos. Pasiskolinusi pavadinimą iš filmo „Nusivylusios namų šeimininkės“ sukūriau darbų seriją, kurių spalvos panašios į buitinės technikos – pilka, sidabrinė, melsva. Tarsi sulyginau tas moteris su buitine technika. Vėliau vis grįždavau prie temos. Iš to paties ciklo po keleto metų atsirado „Taukuotoji“, dabar – „Auksuotoji“. Išbandau naują techniką – temos senos, bet su nauju pamušalu“, – pasakojo tapytoja, kurią sudomino auksas – kaip metalas, dažas, gruntas. Būtent dėl to naujoje parodoje daug kūrinių aukso pagrindu: „Olimpinis auksas“, „Saulėgrąžų auksas“.

Geležinkelių motyvus savo kūryboje naudojusi menininkė pripažino nuo šios tematikos šiek tiek nutolusi, bet ir vėlgi – šią vasarą atsirado naujas darbas „Palikta stotis“. „Sakyčiau, ji susijusi ir su pandemijos kontekstu – turizmo sektorius nukentėjo. Senos ir naujos temos persipina su naujomis idėjomis“, – aiškino kūrėja ir pridūrė, kad tyrinėjant aukso atspalvius atsirado ir abstraktesnių darbų. Šie pasitarnavo užpildant ekspozicinę erdvę – suteikė progą autorei pasijusti tarsi parodos architektei.

Per plyšius įsmukę katinai pateko į paveikslus

Per vieną kitą paveikslą „perbėga“ pasišiaušę katinai. R. Noreikaitė-Miliūnienė su šypsena žiūri į tai – per pandemiją augintiniai tapo itin populiarūs, dominuoja visuose socialiniuose tinkluose.

„Kačiukai „valdo“. Tačiau ir vėl – tai nėra nauja tema, prieš porą metų tuose pačiuose „Dūmuose“, prieš rekonstrukciją turėjome plenerą vasaros dirbtuvėse su menininkų grupe „Iš reikalo“. Daug katinų tame kvartale, jie ten mus vis aplankydavo, nes jiems ateiti buvo daug plyšių. Tai išprovokavo juos stebėti, taip susikūrė darbų. Iš pirmo žvilgsnio, motyvas nenaujas, bet išprovokuojantis temas“, – apie tęsinius kalbėjo kūrėja.

Kaip naujieną pašnekovė įvardija tapyboje panaudotą bronzos pudrą. „Tai mano vyro tėčio, prieš keletą metų mirusio tapytojo Juozapo Miliūno paveldas. Visokių įdomybių pas jį radome. Tas bronzos pudras sovietikoje, deficito laikais meistrai ir restauratoriai naudodavo paveikslų rėmams pagražinti, o aš pabandžiau tapyboje naudoti – podažiui ar gryną užtepant. Eksperimentas, bet technologiškai neblogai laikosi. Taip pat gavau dovanų nuo savo draugės, skulptorės Aušros Jasiukevičiūtės aukso lakštų – teks mokytis naujų technikų, nes dar neišbandžiau“, – dalijosi ketinimais ji.

Naujoje pandemijos realybėje auksas kūryboje sužibo, R. Noreikaitės-Miliūnienės tikinimu, tarsi pabėgimas nuo kasdienybės. „Domiuosi Užkaukazės šalių, Bizantijos, Otomanų imperijos istorija, čia aukso segmentas ryškiai išreikštas. Esu nemažai keliavusi, galbūt tie atgarsiai į kūrybą atėję iš kelionių tuose kraštuose, daug stebėta“, – pasakojo menininkė.

Gal daugiau trinties atsirado, bet nieko tokio

R. Noreikaitės-Miliūnienės sutuoktinis Kristijonas Miliūnas taip pat tapytojas. Pasmalsavus, kaip po vienu stogu telpa du kūrėjai, ir kaip jiems sekasi vienas kito neužgožti, pašnekovė išduoda paslaptį – vienas iš kito gaunant idėjų.

„Smagu, kad galime pasikalbėti įvairiomis temomis. Apie menus ir ne tik. Abu esame tapytojai, bet neapsiribojame vien tapyba. Kūryba ateina iš kitų sričių – netgi iš filmų pavadinimų, tekstų, žiniasklaidos... Vyro kūriniai man labai įdomūs, visai priešingi maniškiams. Kad ir „Dūmų fabrike“ rodyta nutrintų paviršių darbų serija! Tuomet norėjau pamėgdžioti, bet nepavyko – daug daugiasluoksniškumo, subtilumų, statybos technologijos. Tai išprovokuoja pokyčiams“, – sutuoktinio kūrybą gyrė menininkė.

Ji pasakojo iš savo antrosios pusės sulaukianti daug palaikymo ir patarimų. „Pataria ir dėl estetikos, sulaiko, kad nebūtų pertekliaus – visur noriu paauksuot, gal kartais per tirštai... Draugiškai bendradarbiaujame, aišku, kartais ir pasiginčijame. Visgi daugiau sulaukiu palaikymo, paskatinimo tapyti. Konkurencijos pas mus nėra, na, nebent ji paslėpta“, – nusijuokė tapytoja.

Paklausta, ar pačiai nėra tekę išbandyti nusivylusios namų šeimininkės vaidmens ar užsikuisti buityje, atsakė, kad dabar tai teko patirti kone visiems, ne tik moterims. „Pandemijos laikais – ir darbo vietos namuose, ir namai namuose. Taip, protarpiais galima būti ir nusivylusiais, bet nežiūriu tragiškai į tai. Labai gerai, kad dauguma paragavo tos namų šeimininko duonos, atrado kulinarinius sugebėjimus, išrado naujus patiekalų receptus... Gal daugiau trinties atsirado, bet nieko tokio“, – patikino tapytoja.

Beje, abu sutuoktiniai dėsto Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje, tad teko patirti ir visą nuotolinio mokymo „smagumą“. Prisiminusi sudėtingą laiką tik šypteli – jei būtų kažkas pasakęs anksčiau, prieš pandemiją, kad nuotoliu mokys tapybos – būtų nepatikėjusi.

„Darbovietė buvo sudariusi galimybę dėstyti prisijungus įstaigoje, tad pakaitomis su vyru pakeisdavome aplinką, nes paskaitų laikai neretai susidubliuodavo. Chaosiukas, sudėtinga, bet atrandi naujų temų, kurių, jei neužkluptų pandemija nebūtum davęs savo mokiniams. Aišku, geriau vyktų viskas gyvai... Tapybos subtilumus perteikti per ekraną sunku – spalvos išsikraipo, darbas ne iš pirminio šaltinio apkimba papildomomis prasmėmis. Visgi būtų įdomu pamatyti gyvai, kiek tai iš tiesų buvo nutolę nuo virtualių komentarų, korekcijų. Netgi turiu tokią idėją, suformuoti kažką panašaus į parodą – smalsu pasižiūrėt, galbūt pavyks?“, – sakė R. Noreikaitė-Miliūnienė.

R. Noreikaitės-Miliūnienės paroda „Auksavimai / Intervencijos / Kt“ Naujosios Vilnios kultūrinių veiklų erdvėje „Dūmų fabrikas“ (Dūmų g. 5) veiks iki rugpjūčio 28 dienos.