Tapytojas Romualdas Balinskas: žmonijai reikia keistis ieškoti išeičių, vėl iš naujo viską pradėti

Pokalbį su tapytoju Romualdu Balinsku pradėjau Šiaulių dailės galerijoje rodomos parodos „Re – vėl, iš naujo, priešingai“ anotacijoje perskaitytais žodžiais, kurie užkabino: „Žmonės tam tikroje terpėje ir patys būdami terpe vienas kitam, sąlygoja savo kaip rūšies išlikimą ir tolesnį egzistavimą apokaliptinėje akistatoje“. „Matote, viskas susideda. Situacija kiekvieną dieną tokia apokaliptinė. Negana klimato atšilimo, dar visokie karai, pandemijos... Žmonijai reikia keistis, ieškoti išeičių, bendrauti arba vėl iš naujo viską pradėti. Dėl to pavadinime yra žodelis „Re“, reiškiantis sugrįžimą į pradinę būseną“, – komentavo citatą R. Balinskas.

Jau pakankamai prisižaista!

Atsakymai į giluminius dalykus gan paprasti? Atsakymų, anot R. Balinsko, yra įvairių, bet iš savo pusės jis tikino bandantis daryti tiek, kiek leidžiančios galimybės ir jo, kaip tapytojo, specifika.

„Sugrįždamas į gamtą ir dailininkas Henri Rousseau, ir visi kiti utopistai kelius jau seniai nurodė – žmonijai reiktų realizuotis, sugrįžti. Jau pakankamai prisižaista! Galbūt kalbu kaip pranašas, bet matau, tai tiesiog akivaizdu – kito kelio nėra, – sakė R. Balinskas. – Iš tikrųjų, nesam tokie dideli ir galingi, tik veikla tokia nekonstruktyvi, griaunanti, veikianti aplinką.“

Nuo 1982-ųjų parodose aktyviai dalyvavęs R. Balinskas Atgimimo laikotarpiu kone dešimtmečiui tapybą tarsi nustūmė į šalį, ėmėsi reklamos darbų.

„Netapiau dešimt metų, tiesiog buvo tam tikros priežastys po visų virsmų, kai viskas keitėsi. Likau vienas lauke – be jokių parodų... Galvojau, viskas – baigta. Užsiėmiau visokiais kitokiais darbais, reklama. Tapyba mano gyvenime buvo visada, ją sekiau, visą laiką galvojau apie ją, kažkaip viduje buvau nusprendęs – nebedalyvauti, nebedaryti... Bet niekur nepabėgsi, po visų darbų ir savęs įprasminimo ieškojimų sugrįžau ten, iš kur atėjau. Jeigu jau yra – tai yra“, – kalbėjo tapytojas ir pridūrė, kad tokius lūžio taškus daugeliu atvejų nulemia aplinkybės.

R. Balinskas į dailę buvo linkęs nuo mažumės, tačiau tėvai į tai jo nestūmė, viskas susiklostė tarsi savaime. „Būdamas vaikas pieši tai, kas tau patinka, sakydavo, kad gražiai pavyksta, už savo tapybos darbus esu gavęs prizų. Baigiau dailės mokyklą, bet kai reikėjo stoti, pamaniau, galbūt būsiu aktoriumi arba operatoriumi – fotografija domėjausi nuo penktos klasės. Gal septintoje klasėje, kai po ligos nebegalėjau sportuoti, vaškinėmis kreidutėmis perpiešiau visus Van Gogho piešinius iš storos knygos, kurią pasiėmiau iš bibliotekos. Iki tol lankiau krūvą užsiėmimų, kokius tik įmanoma, nuo baseino iki futbolo, negalėdamas to daryti – pasinėriau į kitą veiklą“, – nusikėlė į vaikystės dienas pašnekovas.

Romualdas Balinskas

„Sugrįždamas į gamtą ir dailininkas Henri Rousseau, ir visi kiti utopistai kelius jau seniai nurodė – žmonijai reiktų realizuotis, sugrįžti. Jau pakankamai prisižaista! Galbūt kalbu kaip pranašas, bet matau, tai tiesiog akivaizdu – kito kelio nėra. Iš tikrųjų, nesam tokie dideli ir galingi, tik veikla tokia nekonstruktyvi, griaunanti, veikianti aplinką.“

Kuria savo pasaulį

Pandeminiu laikotarpiu tapytojas R. Balinskas sukūrė visą ciklą paveikslų: apie vietą, laiką, santykius, įsivaizduojamą socialinę harmoniją. Tapybos darbuose galima aptikti koliažo elementų, žmogiškas pavidalas išgautas iškirpus iš žurnalo veidus. Paklaustas, kodėl pasirinktas toks būdas, tapytojas pasakojo jau seniai koliažą kai kada vis panaudojantis.

„Kažką iškerpu, man tai įdomu, o tie veidai... kai vienam paveiksle tų veidukų šimtas, tai sunkoka visus nupiešti, – prisipažino kūrėjas. – Bet ir pati terpė patinka. Žmonių veidai paveiksluose neatpažįstami, rikiuojasi visaip, grupuojasi, gyvena aktyvų gyvenimą. Pakeičiu terpę – anonimiškai, jiems patiems nežinant. Taip, galima būtų ir nupaišyti, bet renkuosi lengvesnį kelią. Atrodo, pasiteisinantis. Kuriu savo pasaulį. Kiekvienas menininkas jį kuria – pagal savo supratimą, idėjas, suvokimą.“

Paklaustas apie įkvėpimą, R. Balinskas sakėsi, kiek gyvenantis, vis pagalvojantis, kas jis per daiktas. „Suprantu, mintys susiformuoja galvoje, iš chaoso pradeda ryškėti. Būna, kad esi kažkuo užsiėmęs, nuotaikos nėra, o ateina laikas, ir padarai – tai įkvėpimas ar ne?“, – pečiais truktelėjo jis.

O ką tapytojas galintis pasakyti apie užsimaskavusią sėkmę, situaciją, kai manai, kad laukia akivaizdi nesėkmė, bet galiausiai sulauki gerų rezultatų? „Paprastas pavyzdys: atrodytų, nesėkmingas paveikslas. Bet jeigu tu nespėji jo užtapyti, po kokių penkerių metų pasirodo, kad gal visai ir geras buvęs – tarsi atspėji ateitį. Šitame daug atsitiktinumų – kitą sykį pats nežinodamas padarai kažką tokio, kas, jeigu nespėji panaikinti, tampa sėkme – geru paveikslu, geru kūriniu. Bet tokie atsitiktinumai nėra dažni, tuomet apima euforija“, – apie netikėtus kūrybos posūkius kalbėjo R. Balinskas.

Galbūt tai visai ne atsitiktinumas, o kažkas iš aukščiau ranką vedžioja? Tapytojas neneigė – galima sakyti ir taip. „Esame Dievo paveikslas, stengiamės panešėti savo darbais“, – konstatuoja jis.

Prisirišęs prie savo „laboratorijos“

Turbūt blogiausia, kad dailininkai savo paveikslui užsimanę gali atimti gyvenimą, jei šis neatitinka tos dienos nuotaikų, idėjų, supratimo. „Taip, ir uždažyt, ir ką tik nori – netgi sunaikinti, jeigu labai nepatinka. Kartą sulaukiau vieno parodos lankytojo skambučio, sako, gal galėčiau pažiūrėti ekspozicijoje matytą kūrinį, o aš galvoju – kurgi tas darbas? O jis, pasirodo, jau po keliais sluoksniais kito paveikslo. Atsakiau, kad jo nebeturiu, suprask, parduotas“, – nusijuokė tapytojas.

Mostelėjęs ranka tarsteli: nėra čia bėdos. „Geriausia, kad liktų vien geri, tų paveikslų daug prikurta, klausimas, kur juos dėti. Gerai, kad drobė – susuku į ruloną ir padedu, vietos neužima per daug. Džiaugiuosi, kad ne skulptorius esu, sandėliuoti tektų akmenį ir gipsą“, – šmaikštavo tapytojas.

Visgi šeimoje yra žmogus, kuris galėtų išgelbėti paveikslą nuo pražūties – pagrindinė R. Balinsko kritikė – sutuoktinė Vita: „Jeigu ji pasakys, kad paveikslas geras – vadinasi, taip ir yra. Vita turi skonį, supratimą, nors pati nekuria – visą gyvenimą pradirbo dailės mokytoja, bet pajautimas – tiesiog tobulas. Pasąmonėje nuolat sukasi mintys, ką darbą pamačiusi pasakys žmona, galbūt kokių pastabų turės? Ir gerai, nes vienas gali užsiklaidžioti iki tokių pasąmonės srautų, kad paskui pats nebesuprasi, kas čia ir kodėl. Aišku, kritiką nelabai su džiaugsmu priimi, nes tuo metu atrodo brangus, pagimdytas kūdikis, kaži kas, bet paskui supranti.“

Tapytojas pasakojo, kad jam taipogi patinka tyrinėti kitų menininkų kūrinius, aiškintis, kaip ir kodėl jie sukurti. „Aišku, dabar menininko sąvoka labai plati – instaliacijos, performansai... ir trečia, ir keturiolikta. Aš labiau senovinis, prie savo laboratorijos prisirišęs“, – kalbėjo jis.

Šiandien, kaip pastebėjo R. Balinskas, organizuojama labai daug parodų, tačiau, anot jo, ne visos jos geros: „Vos ne kasdien Vilniuje atsidaro po parodą, tokiam, sakykime, neįgudusiam žiūrovui, paviršutiniškai užėjusiam, sudėtinga susigaudyti visoje lavinoje. Užtat einu ten, kur žinau, kad bus įdomu, visų nespėsi apvaikščioti! Yra visokių parodų, o gerų – nėra daug, mano vertinimu.“

Modernizmas, postmodernizmas, R. Balinsko manymu, daug ribų apie tai, kas gera ir bloga, ištrynė, todėl esą verta įdėmiau pažvelgti į autoriaus kūrybą, vardan ko jis visa tai daro, tada viskas paaiškėsią: „Nors netobula, negražu, bet jeigu suprasi, ką kūrėjas norėjo pasakyti <...> bus viskas daug aiškiau.“

R. Balinskas gimė 1959 m. spalio 22 d., Šiauliuose. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1984 m. pradėjo dalyvauti parodose. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2019 m. įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos auksinis ženklelis. Yra dalyvavęs daugybėje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 1990 m., 2010 m., 2013 m., 2016 m., 2020 m. – Vilniaus tapybos trienalių dalyvis. Visų Lietuvos meno kvadrienalių dalyvis. Yra surengęs virš 40 personalinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje (Berlynas, Miunchenas), Indijoje (New Delhi). Keletą darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus ir M. Rotho meno centras.

Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) R. Balinsko paroda „Re – vėl, iš naujo, priešingai“ veiks iki vasario 26 d. Planuojama, kad šią parodą jau balandžio pabaigoje bus galima išvysti sostinės galerijoje „Arka“, rudenį – kultūrinėje erdvėje „Dūmų fabrikas“.