Tapytojas Saulius Dastikas: reikia nutildyti savo asmenybę, kad girdėtum kitą

„<...> Kodėl klausimas priešpaskutinis? / Todėl, kad palieka galimybę sekančiam priešpaskutiniam klausimui. / Kas bus, jei atsakysiu į priešpaskutinį klausimą? / Tapsi pusdieviu. / O jei atsakysi į paskutinį? / Būsi Dievas“, – kūrybinį užmanymą savo kurtu eilėraščiu paaiškina tapytojas Saulius Dastikas, kurio paroda kiek dramatišku pavadinimu „Priešpaskutinis klausimas“ rodoma Vilniaus rotušėje.

Įgalinant savo šeimininką viduje

„Kuo daugiau žinai, tuo labiau plečiasi nežinojimo laukas, supranti, kad iš tikrųjų labai mažai žinome. Bet parodos pavadinimo kontekstas – laikmetis. Kadangi vyksta karas, didelė informacinė ataka, žmonės, nori nenori, priversti šituo gyventi. Transliuojama daug visokių geopolitinių dalykų. Atrodytų, tarsi nuo paties žmogaus socialiai nedaug kas priklauso, bet iš tikrųjų labai daug – nuo kiekvieno asmeniškai. Savo viduje galima puikiai tvarkytis, įgalinant savo šeimininką viduje. Paroda sugestijuoja autonomiją, savarankiškumą“, – kalbėjo S. Dastikas.

Kas tas šeimininkas žmogaus viduje, ar tai siela, – pasiteirauju tapytojo.

„Mano pasaulėžiūroje yra toks dalykas kaip siela, dvasia. Žmogus sudarytas iš kitų: mūsų asmenybę suformuoja socialinė aplinka: kokioje visuomenėje esame gimę, iš darželio, tėvų, senelių, tėvų, mokyklos patirčių – sukonstruoti kaip robotukai. Visas tas patirtis sugeriame kaip kempinėlė – šitie dalykai man įdomūs, esu išstudijavęs. Matau, kad tai, ką studijavau – pasitvirtina. Gyvenimo šiek tiek matei, tai jau žinai, iš ko žmogus sukonstruotas. Mano pasaulio viduje – žmogus sukonstruotas iš kitų žmonių, didele dalimi – iš gamtos. Biologiškai turime tam tikrą duotybę, kuri mus irgi smarkiai veikia. Visam šitam ūkiui, jeigu nėra vidinio šeimininko, reikalingas vadinamasis prižiūrėtojas. Dvasia, siela – virš to aukščiau. O šeimininkas valdo visą šitą, sakykime, ūkį. Jeigu nevaldytų – galima toli nuklysti – tada mus kaip rudens lapą nešiotų po miesto gatvę atsitiktinės aplinkybės. Vėjas papūs, ir... Ėjimas link tikslo – pakeliui. Kažkas yra gražiai pasakęs, kad tikėjimas yra tik ėjimas“, – samprotavo S. Dastikas.

Valdžios, šlovės ir pinigų!

Tai asmenybės daliai, kuriai reikia šeimininko, tęsė S. Dastikas, reikia ir „valdžios, šlovės, pinigų.“

„Rotušėje eksponuojamas paveikslas „Valdžia, šlovė, pinigai“. Mes nieko negalime apgauti – darbas gali išsunkti kaip citriną, jei jis mums nepatinka; idealu, kai ateini į darbą kaip šventę. Iš sociumo, ką galime gauti, užsidirbti? Valdžios, šlovės ir pinigų. Galbūt su amžiumi tai keičiasi, visgi kažkiek reikia. Kai tai žinai, savyje gali sumanipuliuoti, kad mažiau ar daugiau reikėtų. Pagyros, pakeliančios uodegą, leidžiančios asmenybei pasipūsti – stimulas tolesnei veiklai, bet tai nesi tu pats, tavo asmenybė. Tai instrumentas, kuriuo gali veikti“, – sakė S. Dastikas, kartkartėmis pabandantis taip gyventi – traktuoja save kaip kūną, pašerdamas kaip arklį.

Tai, anot S. Dastiko, tesanti refleksija – savęs matymas: „Tada tu gali užsiimti savireguliacija. Yra toks terminas – „dieviškas abejingumas“. Žiūri į faktą, nevertini. Jeigu tu tokiu žvilgsniu sugebi matyti save iš šalies, tai nėra šizofrenija: tu matai instrumentalumą, protą, emocijas – nesi tu. Tu gali gyventi tą patį gyvenimą, bet... Man patinka į gyvenimo aplinkybes žiūrėti kaip į situaciją, kiekvieną situaciją vertini kaip pamoką. Realybės skambėjimas – mūsų pačių skambėjimas.“

Pasaulis nuostabus, bet jį matome savo šešėlyje

Su mintimi, kad, ko gero, šiandieniniame pasaulyje užvis svarbiausia yra išlikti žmogumi, S. Dastikas sutiko.

„Socialinėje erdvėje tiek daug netikrų dalykų! Didysis filosofas Nyčė sakė, kad kiekvienas turi kurti savo vidinį pasaulėvaizdį, savo žmogų. Kitaip – per didelis pasirinkimas – gali vienas kitam prieštarauti. Demokratija – ne paradoksas, bet akligatvis, – laisvė viskam veda į chaosą. Kai viskas galima – tada nėra struktūros, kuri išsaugo vertybes. Tada susipriešinimas didėja, nėra „didžiojo žmogaus“ idealo“, – kalbėjo S. Dastikas ir pridūrė, kad jo kūryboje ši tema yra paliesta, atvaizduota paveiksluose. Vis dėlto, tapytojas svarstė, kad ateityje savo kūryboje norėtų daug plačiau paanalizuoti „demokratijos akligatvį“, galbūt šie tyrinėjimai netgi išsirutulios į kitą parodą.

Tapytojui kirba mintis išbandyti naują idėjos liniją – sukurti „skirtingo kokybinio skambėjimo paveikslus“: „Prieš dešimt ar dvylika metų esu nutapęs paveikslą „Žmogus, matantis pasaulį savo šešėlyje“. Ne mano sugalvota frazė, bet labai graži. Pasaulis nuostabus, bet jį matome savo šešėlyje. Asmenybė meta šešėlį ant to grožio, ir mes jį matome tokioje tamsoje, per savo tamsius akinius. Dėl parodų ateities – norėtųsi išbandyti būsenas. Bet tam reikia didelio pasiruošimo, meditacijos, kiekvieną darbą sukalibruoti taip, kad atitiktų realybės skambėjimą. Galbūt padaryčiau per kelias sales. Vienoje – kokybinis erdvės skambėjimas kaip bažnyčioje, kitoje – kaip sporto varžybose. Kad tonizuotų arba pakylėtų, skirtingų kokybinio skambėjimo paveikslus norėčiau pabandyti išvystyti, tokia idėjos linija.“

Tais pačiais vardais vadinami skirtingi dalykai

Šiandienos visuomenė, atrodytų, nelabai geba išvengti susipriešinimo ir priešgyniavimo, o tai neleidžia išsiskleisti diskusijai. Uždaras ratas – juk tik kalbantis, diskutuojant gimsta gyvenimiškos tiesos, atrandami atsakymai?

„Štai kalbamės, o aš turiu savo įsivaizdavimą (projekciją) apie jus, ir kalbu tai savo projekcijai. Jūs taip pat kalbate, klausiate – turite savo projekciją apie mane. Kalbamės su savo projekcija apie kitą žmogų. Tai pavyzdys. Daug priklauso nuo mūsų bendrų ankstesnių išgyvenimų, patirčių. Jeigu mūsų pasaulėžiūra sutampa – gerai, o jei ne – sunku suderinti kontekstą. Tais pačiais vardais vadinami skirtingi dalykai. Kai mažai bendro – sudėtinga kalbėtis. Reikia sumažinti asmenybės triukšmą (tokį įvaizdį irgi naudoju kūryboje), nutildyti savo asmenybę, kad girdėtum kitą – tada yra šansas išgirsti, ką jis sako, kuo gyvena“, – sakė tapytojas.

Priešiškumas, anot S. Dastiko, kaip vidinė būsena: „Gali save traktuoti kaip televizorių ar radiją, sureguliuoti bangas į tam tikrą dažnį, o tame dažnyje ir girdėsi realybės muziką. Priimsi tik tai, ką tau transliuos mąstymo dichotomija. Galima susmulkėti iki nago juodulio... bet kokie mes galime būti dideli! Žmogaus būsena priklauso nuo to, kaip mes priimame iš realybės informaciją, ir kaip ją ištransliuojame. Jei susireguliuoti savo imtuvą kažkuriomis bangomis – sportui, žinioms, muzikai, menui – tą ir matysi. Jeigu automatiškai atsikėlei ne ta koja iš lovos – požiūrį galima pakeisti, tai mūsų galioje, – bent jau tai, kas iš mūsų išeina. O tai, kas į mus patenka per filtrą – šviesioji gyvenimo pusė. Pasaulis nėra pūkuotas, bet stengiuosi gyventi romantiškai, o žvelgti – ciniko akimis.“

Sauliaus Dastiko paroda „Priešpaskutinis klausimas“ Vilniaus rotušėje vyks iki vasario 25 d.