Pozuotojų neatpažįsta
Aktus kuriančio kauniečio darbai yra žinomi visame pasaulyje, o šią vasarą dalis jų viešės laikinosios sostinės senamiestyje įsikūrusioje „Gulbės galerijoje“.
„Man pozavusius modelius galite sutikti gatvėje. Jie užsuka ir į parodų atidarymus. Kartą tarp svečių suskaičiavau net dešimt studijoje su manimi bendradarbiavusių moterų. Ar kiti parodos lankytojai jas atpažino? Ne. Tai padaryti net patyrusiam meno žinovui nėra paprasta, todėl pozuotojos jaučiasi saugiai“, – su šypsena pasakoja J. Kunickas.
Jis – talentingas menininkas, sugebėjęs atrasti savo kelią ir jį nuosekliai sekti. J. Kunicko darbai žavi natūralumu ir tikrumu, o pats kūrėjas tikisi, kad laikinosios sostinės senamiesty įsikūrusi paroda leis žiūrovams naujai pažvelgti į žmogaus kūno grožį.
Piešti J. Kunickas pradėjo dar vaikystėje. Pieštuku jis dailino kiekvieną laisvą popieriaus kampelį. Nors tuo metu jaunasis autorius nebuvo matęs nuogo moters kūno, būtent jį jam perteikti pavykdavo sėkmingiausiai. J. Kunickas nei mokykloje, nei dabar savo darbų nekolekcionuoja, bet kai kas iš praeities iki šių dienų yra išlikę.
„Daugelis suaugusiųjų man prognozavo dailininko ateitį, bet, prieš keturis dešimtmečius, vyravo požiūris, jog menas tegali būti laisvalaikio užsiėmimu, o dirbti reikia rimtus darbus“, – prisimena architektūros studijas pasirinkęs kūrėjas.
Jis atviras – tuo metu atrodė, kad architekto specialybė yra arčiausiai meno pasaulio, bet kartu yra ta, kuri gali būti saugiu pragyvenimo šaltiniu.
Pašnekovas neslepia – studijų metu jis aplinką ir jos objektus praėjo matyti visiškai kitaip, pasisėmė sau vertingų žinių, bet kartu suprato veiklos ribotumą.
„Iš architekto klientai tikisi nuspėjamo meno. Ir patarimo. O man patarimus dalinti sunku…“, – pastebi J. Kunickas.
Studijuojant jam itin sekėsi popieriuje fiksuoti senąją architektūrą, buvo sukūręs net unikalią jos piešimo techniką.
„Kartais šiuos įgūdžius atgaivinu, tačiau tai būna retai. Esu linkęs nesiblaškyti, daryti tai, ką jaučiu geriausiai“, – sako tapytojas, daugiausiai įvertinimų iš meno gerbėjų sulaukiantis už subtilų gebėjimą atskleisti moters kūno grožį.
Be raudonų žibintų
Prietema, rausvai spingsintis žibintas, romantiška muzika…
„Kuriu visai kitokioje aplinkoje! Tiesa, dirbu tik studijoje, visada prie tokios pačios dirbtinės šviesos. Joje ant sienų nekaba paveikslai ir kiekvienas daiktas turi savo vietą“, – apie būtinybę kurti harmoningoje atmosferoje pasakoja J. Kunickas.
Į studiją atėjusį modelį jis įamžina fotoaparatu. Tuomet išrenka labiausiai pozuotoją atskleidžiančią akimirką ir ją perkelia į drobę.
Pirmą kartą moteris J. Kunickui pozavo prieš daugiau nei 20 metų. Ir tai buvo jo išrinktoji.
„Ilgą laiką mano žmona Gintarė buvo vienintelis mano modelis. Namuose teturime vieną paveikslą ir tai yra būtent jos aktas“, – pasakoja tapytojas.
Tris vaikus su mylima moterimi auginantis J. Kunickas ją tapė ir studijų laikais, ir visais vėlesniais gyvenimo etapais.
„Būtent Gintarė mane paskatino kviestis į studiją kitas pozuotojas, pristatyti savo kūrybą parodose“, – prisimena pašnekovas.
Tapytojas patvirtina ne kartą girdėjęs, jog dailiosios lyties atstovės jį vertina už ypatingą gebėjimą netobulą nuogą kūną pamatyti subtiliai, jautriai ir „kažkaip kitaip“.
„Man visos moterys yra gražios. Nėra nė vienos „mano“ ar „ne mano“ skonio. Turbūt tuomet, kai gebi atsiriboti nuo subjektyvių emocijų, pastebi tik tai, kas svarbiausia“, – svarsto J. Kunickas.
Akiratyje – žinomi žmonės
Dar viena kūrėjo ypatybė – tapymas įvairiausiomis mentelėmis. Kai prieš 16 metų jis prie drobės palinko rankose laikydamas šį instrumentą, pajuto radęs tai, ko teptukai niekada nebepakeis.
Mentelės, anot J. Kunicko, atveria plačias tapymo, naudojant visas jam žinomas technikas, galimybes.
Jomis jis kūrė ir daugelio žinomų kauniečių portretus, pristatytus daug dėmesio sulaukusioje parodoje.
„Esu tapęs ir ryškių žmonių aktus, tačiau jie saugomi privačiose kolekcijose ir niekada viešinami nebuvo“, – sako J. Kunickas.
Tokia yra Jono Kunicko kūrybinė kelionė – nuo architektūros studijų iki tapytojo, kuris savo darbuose įamžina moters grožį ir estetines vertybes.
„Jo darbai kalba patys už save, įkūnydami kūrybinį polėkį, aistrą ir pašaukimą, kuriam jis yra ištikimas visą savo gyvenimą“, – tvirtina „Gulbės galerijos“, kurioje eksponuojami naujausi tapytojo darbai, savininkė Rasa Gulbė.
J. Kunicką ji vadina niekada nelaukiančiu įkvėpimo menininku, pradedančiu tapyti dar prieš mūzai „įžengiant pro studijos duris“ , o kai tai įvyksta, gimsta nuostabūs moterų aktai.
