Tarptautinį apdovanojimą pelniusi Agnė Gintalaitė: Lietuvoje moki, kad dalyvautum, užsienyje – moka tau

Menininkė Agnė Gintalaitė pelnė „reFocus Awards“ apdovanojimą konkurse „One Shot Photo Contest“ (sidabras Still Life kategorijoje). Tačiau šio įvertinimo labai nesureikšmina, anot jos, tai nėra svarbus ar ypatingas laimėjimas – meno srityje yra daug visokiausių konkursų. Visgi šioje istorijoje, pasak menininkės, nuostabiausia tai, kad kai ji šia žinia pasidalino socialiniuose tinkluose – sulaukė malonaus dėmesio: „Tai nėra ypatingai didelis laimėjimas, abejojau, ar dalintis šia žinia, nėra kuo per daug didžiuotis – smulkmena. Vis dėlto, įdomu tai, kad šiuolaikinio menininko karjeroje apdovanojimai yra svarbūs. Kai dirbau komercinėje srityje, net nesusimąstydavau apie tai, nes kurį laiką meninė kūryba man buvo kaip hobis. Kai tapau full time menininke – susidūriau su visokiausiais dalykais.“

Svarbu išmokti priimti taisykles

Anot A. Gintalaitės, jeigu nori gauti stipendijas, išvykti į rezidencijas, reikia pildyti ir rašyti daug visokių raštų.

„Turi save pateikti, aprašyti savo kūrinius, pagrįsti – ką tu darai, kodėl tai svarbu. Anketose netgi yra punktas – apdovanojimai. Kažkaip anksčiau galvodavau, kad rinkti medalių kolekcijas – sportininkų karjeros variklis, bet pasirodo, meno pasaulyje tai irgi svarbu. <...> Kaip paauglių sportininkų kambariuose – įeini ir kabo medalių kolekcija... Šiek tiek asocijuojasi su tuo, į šį momentą žiūriu šiek tiek ironiškai. Tačiau yra svarbu rinkti tuos „medalius“, reikia sugalvoti, kokiuose konkursuose dalyvauti, juos pasirinkti. Tik vienas momentas – tam, kad galėtum dalyvauti, turi susimokėti. Kartais atrodo, kad menininko karjera – darbas, kai ne tau moka, o tu moki“, – kalbėjo A. Gintalaitė ir pridūrė, kad ji laikosi principo mokamuose konkursuose nedalyvauti. Nebent tai būtų simbolinis mokestis, už administravimą ar pan.

A. Gintalaitė pastebėjo, kad Lietuvoje kuriantiems menininkams, net tiems, kurie yra pakviesti ir dalyvauja didelėse muziejinėse parodose, nėra mokami honorarai, visai kitaip yra užsienyje – kai dalyvauji parodose – gauni atlygį.

„Kai labiau pasiseka, kai esi kviečiamas į muziejus, tu nemoki – džiaugiesi tokiu „nuliniu“ variantu. Susimokėti nereikia, bet tau irgi niekas nemoka. Užsienyje parodos dalyviui yra visiškai normalu gauti honorarą. Bet negali skųstis, menininkams svarbu patekti į muziejus, dideles parodas – tarsi „paukščiukai“, kuriuos renki“, – pažymėjo pašnekovė.

Menininkui, pasak A. Gintalaitės, svarbu išmokti priimti tas taisykles, nors ir kyla didelis vidinis pasipriešinimas: „Tai sugriauna tam tikrą romantizuotą supratimą, kas yra meno kūrėjas. Atrodytų, kad turėtum tiesiog kurti ir negalvoti apie tokius dalykus. Bet, jeigu nori, kad tavo kūryba būtų pamatyta – kitaip tiesiog negali.“

Užsienyje populiari menininko / talentų vadybininko profesija. „Norėtųsi, kad ir čia menui atstovaujančios institucijos labiau dirbtų su meno vadyba, šiek tiek padėtų. Tiesa, šiek tiek ir padeda: Kultūros taryba skiria stipendijas, į kurias aplikuoti paprasčiausia – nereikia skaičiuoti sudėtingų sąmatų, daryti projektų, turėti savo įmonę, bet vis tiek turi mokėti aiškiai aprašyti, ką tu darai, kodėl tai svarbu, užpildyti visas grafas. Aišku, yra galerijos, kai kuriems menininkams pasiseka – jie turi savo atstovus, bet Lietuvoje tai vienetai“, – įžvalgomis dalijosi A. Gintalaitė.

Kūryba negali būti anonimiška

Jos įsitikinimu, svarbu suprasti tą pasaulį, kuriame dabar gyvename, kuriame daugybė technologijų, iš esmės keičiančių situaciją.

„Dėl socialinių tinklų atsiradimo, horizontalios sklaidos – visa informacija yra milžiniško greičio sraute! Net nesinori rašyti į socialinius tinklus apie tai, koks tavo darbas, ką tu kuri, nes tai nėra greita informacija. Menininko vardas yra susijęs su jo kūryba. Kūryba nebegali būti anonimiška, suprasta be jokio konteksto. Atlikau tarsi socialinį eksperimentą socialiniuose tinkluose. Pranešimas apie tai, kad gavai apdovanojimą, yra įdomesnis, negu apie pačią kūrybą. Labiausiai sekėjams įdomūs faktai iš asmeninio menininko gyvenimo. Pavyzdžiui, žinutė apie šuniuko mirtį žmonėms buvo labiausiai įdomi. Matyt, atliepė jų jausmus, nuotaikas. Žinoma, gali piktintis arba gali pažvelgti su humoru – priimti tą situaciją, bandyti suprasti, kas vyksta“, – aiškino A. Gintalaitė.

Sodas ir... kosmosas

Konkurse „One Shot Photo Contest“ laimėjęs A. Gintalaitės kūrinys „Sodas ir kosmosas“ priklauso serijai darbų, sukurtų 2020-aisiais.

„Mano meninio tyrimo objektu tapo mamos sodas. Ji – garsi menininkė, grafikė, kuri nustojo kurti. Kartu su seserimi, taip pat menininke (grafikė Birutė Zokaitytė, – aut. past.) pykome ant mamos, bandėme suprasti, kodėl ji nustojo kurti“, – apie serijos atsiradimo priežastis kalbėjo A. Gintalaitė.

Konkurse, tęsė ji, dalyvavo šios serijos vienas darbų, labiausiai atitinkančių tą nuotaiką.

„Seriją, su visai kitomis prasmėmis rodysiu šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, kartu su menininke Dovile Dagiene ir jos kuruojama „VFMC7:14“ galerija, kuriai atstovaus dar penki fotomenininkai. Bus parodyta ir daugiau mano darbų, niekur neeksponuotų. Dar viena mano tyrinėjimų sritis – dirbtinis intelektas, technologijos – kiek jos daro poveikį meno kūrinio vertei, jos supratimui. Žaidžiu su technologijomis. Naudoju ir visiškai analogines, senovines technikas, kurias derinu. Postfotografija, kuri visiškai nesusijusi su fotografija, tiesiog atrodo panašiai – tai yra objektai, sugeneruoti dirbtinio intelekto. Tose kolekcijose ant juodo fono simbolizuojama tuščia erdvė, kontekstas. Išdėlioti daiktai – vieni tikri, nufotografuoti tradiciškai, o kiti – tiesiog sukurti“, – planais dalijosi menininkė.