Vis dėlto ne medija teatrą padaro teatru, ne tik nuo jos priklauso, ar žiūrovai patirs aktualumo pliūpsnį. Tačiau paneigti, kad medijos įsiterpimas į gyvumu paremtą scenos meną jau tapo neišvengiamas, irgi būtų sunku. Pati savaime ji yra aliuzija į šiuolaikybę, byloja apie tai, kaip ir kuo gyvename, skęsdami vaizdų ir garsų lavinose. Medijos ir jų produktai jau patys tampa tema, kurią narplioti imasi menininkai. Pats laikas to reikalauja.
Medija – visos tarptautinės programos, pristatytos festivalyje Sirenos, vardiklis. Kiekvienas spektaklis arba svarsto medijų temą – nuo šiuolaikinei visuomenei galvas sukančių nuomonės formuotojų, nusaldintų VIP gyvensenos paveikslėlių kritikos iki dienoraštinių karo Ukrainoje atgarsių bei dokumentinių tyrimų, arba pats yra altorius medijoms. Gyvas aktorius scenoje atrodo nebereikalingas – garso įrašai, nuotraukos, videomedžiaga, transliuojama scenoje per ekranus, net failų ieškojimas, atrodo, šoka pagal atskirą choreografiją. Natūraliai kyla klausimas, ar teatras tarnauja medijai, ar medija teatrui? Sirenų tarptautinės programos spektakliai atsakymo nesufleruoja, bet jo ir nereikia – veikiau tai erdvė apmąstymams, kaip keičiasi pasaulis. Teatras lyg per padidinamąjį stiklą atspindi tam tikrus dalykus, kurių kasdienybėje nesureikšminame, priimame kaip įprastą ir nekvestionuotiną duotybę.