Daugiau nei pusšimtis linoraižinių
Tautodailininkė Ona Pusvaškytė (g. 1940 m.), jaunystėje išvykusi iš kaimo, netrukus tapo miesto žmogumi. Greičiausiai todėl jos kuriamuose medžio ir linoraižiniuose ryškėja simboliai, kurie artimi gamtos apsuptyje išaugusiam žmogui.
„Nuo pat tos akimirkos, kai baigiamajam darbui vietoj skulptūrinės kompozicijos pristatė grafikos darbų ciklą „Rugio kelias“, iki pat šiandien Ona Pusvaškytė liko ištikima linoraižymo technikai. Ilgus metus dirbdama kryptingai ji sugebėjo išsaugoti liaudies meno tradicijas unikaliuose linoraižiniuose“, – pranešime žiniasklaidai pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus etnografė ir viena iš parodos kuratorių Edita Prelgauskienė.
Pasak kuratorės, O. Pusvaškytės darbuose dominuoja viena ar kelios statiškos figūros, apipintos augalų ornamentais, papildytos dekoratyviais gamtos vaizdais ar buities detalėmis. Raižymo technika pasižymi turtingomis, įvairiomis faktūromis, juodos ir baltos spalvų pusiausvyra.
„Parodoje pristatome daugiau nei pusšimtį Onos Pusvaškytės linoraižinių. Juose ryškūs folkloriniai ir sakraliniai siužetai: senojo kaimo kasdienybės darbai, šventųjų vaizdavimas. Menininkės linoraižiniuose taip pat neatsitiktinis Kauno miesto vaizdas – būtent čia iki šiol gyvena O. Pusvaškytė“, – pasakoja parodos kuratorė.
Vytauto Valiušio genas
Jaunystėje jis svajojo apie muziką ar cirko artisto kelią. Vis dėlto, genai pasirodė stipresni. Užaugęs puodžių šeimoje Vytautas Valiušis (g. 1950) tapo keramiku ir šiandien pelnytai yra vadinamas Lietuvos puodžių karaliumi.
Jau 50 metų Vytautas Valiušis puoselėja liaudiškos keramikos tradicijas. Kalbant apie genus, Vytautas – trečios kartos puodžius, o keramiko amato išmoko iš tėvo.
„Jo kūryba galima būtų apibrėžti trimis žodžiais: tradicija, inovatyvumas ir forma. Pradėjęs nuo tradicinės keramikos, šiandien Vytautas Valiušis ieško būtų, kaip ją pristatyti naujai: moderniosios keramikos dirbinius – vazas, lėkštes, žvakides – kuria juodosios ir raugo keramikos technikomis. Juodosios keramikos dirbinius dekoruoja spalvota glazūra, išlaikydamas tradicines spalvas ir ornamentiką. Tautodailininko keraminiai kūriniai pasižymi originaliais paties sukurtais ornamentais ir formų interpretacijomis“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus etnografė Elvyda Lazauskaitė.
Parodoje „Tradicijų sąskambiai“ vienoje erdvėje pristatomi dviejų tautodailininkų kūriniai skiriasi savo forma ir atlikimo technika, tačiau skamba turiniu.
„Paroda susieja vaizduojamą ir taikomąją tautodailę. Joje suskamba liaudies meno kūrybinė tradicija ir naujos jos formos, praturtintos liaudies meistrų kūrybiškumu, išradingumu, pajausta liaudies kūrybos dvasia ir noru jas tęsti ir išlaikyti“, – sako E. Lazauskaitė, viena iš parodos kuratorių.
Lankytojus pakvies į linoraižymo ir keramikos dirbtuves
Tautodailės metams skirtą parodą „Tradicijų sąskambiai“ lydės linoraižymo ir keramikos edukacijos, skirtos vaikų stovykloms, šeimoms ir suaugusiems. Jos prasidės liepos mėnesį ir tęsis iki rugsėjo.
„Linoraižymo dirbtuvėse lankytojai, naudodami specialų presą, galės atsispausti savo raižinį. Keramikos užsiėmimuose mokysimės tradiciniu būdu dekoruoti molinį dirbinį“, – intriguoja Lietuvos nacionalinio muziejaus Ekskursijų ir edukacijų skyriaus vedėja Birutė Kazlauskienė.
Liepos viduryje Lietuvos nacionalinis muziejus planuoja ir parodos palydimąjį renginį – knygos „Tautodailininkė Ona Pusvaškytė: linoraižiniai, medžio raižiniai, piešiniai“ iš muziejaus leidžiamos serijos „Tradicijos ir dabartis“ pristatymą.