Teatras iš reikalo. Kur einame, ieškodami patogaus vidurio?

Bilietas į teatrą – puiki dovana daiktų persisotinusiems draugams ir giminėms, juo labiau, kai lentynos braška nuo dulkių surinktuvo funkciją atliekančių statulėlių ir kitų materialiųjų gėrybių. Tačiau natūralus noras „pasikultūrinti“ gali virsti į kelias valandas trunkantį nuobodulį, nei suprantant, kurion scenos pusėn žiūrėti, nei kada ploti, o kada susigraudinus kumštyje gniaužti nosinaitę. Kad taip neatsitiktų, reikėtų surasti patogųjį vidurį.

Dauguma žmonių netrokšta būti parblokšti, priblokšti ir pravirkdyti modernaus spektaklio, o tiesiog švenčių proga gerai praleisti laiką ar praskaidrinti savaitgalio nuotaiką. Tačiau „duonos ir žaidimų“ politika šiuolaikiniame teatre pasikeitė, neįpareigojančio reginio kultą vis labiau perimant spragėsiais dvelkiantiems didiesiems kino teatrams. Tad kur eiti, ieškant prasmingesnės, tačiau emocinio špagato nepriverčiančios patirti teatro pramogos?

Pirmoji užuomina - teatro statusas

Erdvus prabangus holas, vakarinėmis suknelėmis pasidabinusios moterys, kostiumuoti vyrai, grakščiai sukantys ratus aplink salę. Ceremoningai, nekantriai laukiant reginio, kai užplūsta tamsa ir lyg sapne pamažu išryškėja scena, kurioje gimsta istorijos. 

Šis senoviškas paprotys pasipuošti, jaukiame bufete išgerti taurelę ir trumpam tapti ilgus metus menančio teatro dalimi – viena iš priežasčių, kodėl valstybiniai teatrai yra kultūringa, tradicinė vieta, automatiškai žadanti prasmingą reginį. 

Tačiau patys spektakliai nuolatos modernėja tiek valstybiniuose, tiek nepriklausomuose teatruose, todėl žiūrovas turi atkreipti dėmesį, ar gaus tai, ko tikėjosi. Pasak teatro kritiko, „Menų faktūros“ redaktoriaus Vaido Jauniškio, tiek valstybinis, tiek nevyriausybinis teatras gali nustebinti naujovėmis. Tačiau šiokia tokia skirtis teatro koncepcijose egzistuoja.

„Pats žodis “valstybinis” įpareigoja aprėpti kuo didesnį ir įvairesnį žiūrovų ratą, bet visgi patys kūrėjai nustato, kas bus jų spektaklių auditorija. Tarkime, Menų spaustuvė labiau orientuota į ieškojimus, eksperimentus, drąsesnes formas, o nacionalinis teatras – labiau į socialinę tematiką“, – teigė kritikas. (Tačiau reiktų nepamiršti, kad net valstybiniai teatrai nebesibaido keiksmažodžių ir būtent Nacionaliniame dramos teatre nugriaudėjo daug ką išmušęs iš vėžių Romeo Castelluci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“.) 

Kita vertus, valstybinis teatras turi aiškesnę politiką, pastebi Kauno valstybinio dramos teatro teatrologė Silvija Čižaitė – Rudokienė: „Vardiniai, idėjiniai teatrai paprastai turi žiūrovą, kuris mėgsta ir eina būtent pas juos, aiškesnę auditorją. Valstybiniai teatrai turi atitikti, įgyvendinti savo nusibrėžtas vizijas, misijas“, - primena teatrologė. 

Teatro kritikė Aušra Kaminskaitė taip pat pabrėžia valstybės teatrų įsipreigojimus, primindama, kad jie visgi yra išlaikomi mokesčių mokėtojų pinigų: „Į valstybinius teatrus režisieriai paprastai kviečiami statyti jau išrinktų pjesių, tad kiekvienas pastatymas dažnai būna nulemtas teatro politikos“. A. Kaminskaitė mano, kad dabartinė teatrų orientacija į žiūrovą – paradoksali, kadangi labiau į paprastą žmogų orientuojasi ne nepriklausomi, nuo bilietų pardavimo priklausantys teatrai, o Nacionalinis dramos teatras.

„Lietuvos nacionalinis dramos teatras turbūt vienintelis bando kalbėti apie mūsų visuomenę, apie emigraciją, politikos įtaką masėms ir žmonių pasirinkimą toms masėms priklausyti“, – teigė kritikė.

Pramoginio teatro alternatyva

Renkantis tarp valstybinio ir nepriklausomo teatro, atsiranda ir galimybė pakvatoti iš komercinės, pramoginės teatro produkcijos (neapsisunkinant vėl pradėti diskusijos apie tai, kad visi teatrai yra komerciniai per se). Tarkime, profesionaliu komerciniu teatru save tituluojantis „Domino“ teatras neapsunkina smarkiu emociniu krūviu bei leidžia net ir pirmą kartą teatrą lankančiam žiūrovui pasijusti patogiai. Tačiau V. Jauniškis perspėja, kad pagrindinė tokios produkcijos problema – reginio kokybės trūkumas.

„Pramoginis teatras pas mus yra gemalo būsenoje, arba kitaip - „gariūninio“ tipo. Turiu omenyje, kuo mažiau investicijų, kuo daugiau pelno. Pas mus komercija dar nėra suvokiama kaip gera pramoga, o tiesiog pigi pramoga“, - pastebi kritikas. 

Stengiantis rasti išeitį tarp lengvo turinio juokų ir sudėtingos modernios pjesės, V. Jauniškis mato puikią alternatyvą Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „Jis yra yra tiek novatoriškas, tiek kreipia dėmesį į tradicijas. Tai vienas labiausiai lankomų teatrų, tinkamas, jei žmogus mėgsta operą, baletą, o gal net karštą šokoladą, kurio ten, beje, irgi yra“, - šmaikštauja kritikas. Nereikia nė sakyti, kad žymiai sudėtingiau - su dramos kūriniais.

Atlygis už smegenų darbą – atokvėpis nuo kasdienybės

Daug žmonių vis dar renkasi spektaklį dėl žymaus režisieriaus ar probėgšmais pamatytos reklamos, kadangi tai – puiki proga kiek pariesti nosį prieš kolegas ir draugus prie pietų stalo. Tačiau spektaklių dažnai nelankantiems žmonėms Vaidas Jauniškis pataria kiek nepatingėti ir paskaitinėti anonsus (suvokiant, kad tai tiesiog teatrų savireklama), recenzijas, net komentarus, taip pat susipažinti su ankstesne režisieriaus veikla. 

Tačiau to neužtenka, kadangi gero spektaklio esmė – ne vien namų darbai prieš renginį, bet ir pastangos jo metu. „Kuo daugiau žmogus dirba per spektaklį, tuo labiau pailsi nuo kasdienos. Bet jei tiesiog išgirsta kokį juokelį, kuris lengvai suprantamas, jo smegenys greitai suvokia ir pamiršta, grįžta atgal į kasdienybę, - teigia V. Jauniškis. Pasak jo, greitai suvirškinta komedija bus tokio trumpalaikio poveikio, kaip ir pažiūrėjus „Dviračio šou“. 

Teatro kritikas įsitikinęs, kad didele dalimi nuo mūsų pačių priklauso, ką pasiimsime iš teatro. „Mažojo teatro spektaklyje „Mano tėvas - Agamemnonas“ (rež. K. Bogomolovas) yra kelių minučių tylos pauzės. Iš pradžių gali galvoti, kad tai yra patyčios, šokiravimas, kol supranti, kad žiūrovas tas pauzes turi užpildyti pats. Ir kuo geriau užpildys, tuo geresnis jam bus spektaklis“, - argumentuoja V. Jauniškis.

Nesvetimas teatras

Net ir kelią teatran jau senokai pamiršę žiūrovai gali atrasti šį tą artimo savo interesams, nepuldami į seksistinių juokelių persismelkusį pramoginį šou. „Jei žmogus domisi politika, tarkime, mielai sudalyvaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“, kuriame galės netgi balsuoti,“ – pataria V. Jauniškis. „Iš arčiau pažvelgti į sąmokslo teorijas galima spektaklyje „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ Nacionaliniame dramos teatre (rež. R. Atkočiūnas). Socialinė politika atsispindi Jaunimo teatre, naujame Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ Jaunimo teatre“. Naujoves mėgstantiems žmonėms kritikas pataria apsilankyti šiuolaikinio šokio spektaklyje Menų spaustuvėje. 

Teatro kritikė Aušra Kaminskaitė mano, kad ateityje teatrui būtina priartėti prie žmonių tiek problematika, tiek atlikimu: “Scenos galimybės turi atitikti naujas technologijas, kurios taip pat panaikintų teatro kaip muziejaus įvaizdį. Tokiu atveju kūrėjai išsilaisvintų iš kažkieno sugalvotų taisyklių, o žiūrovams teatras būtų aktualus, nes kalbėtų apie juos”, - įsitikinusi kritikė.