Miestas kaip simbolis
Sunku būtų rasti vietą, tinkamesnę tokio festivalio idėjai, nei Narva – trečias pagal dydį Estijos miestas, kurį nuo Rusijos skiria tik tokio paties pavadinimo upė. Apie 95 proc. gyventojų čia – rusakalbiai, tad užsimiršus kartais tenka sau priminti, kad čia juk vis dar Estija. Festivalio organizatorius Märt Meos sako, kad visa jų privataus teatro „Vaba Lava“ (liet. Atvira scena“) padalinio Narvoje veikla orientuota į tai, kad praplėstų vietinių žmonių požiūrį – supažindintų tiek su estiška, tiek su tarptautine kultūra.
Pats teatras „Vaba Lava“ padalinį Narvoje atidarė vos prieš trejus metus, 2018 m. – pagrindinė jo būstinė yra Taline. Beje, prie jo veiklos yra prisidėjęs ir lietuvių dramaturgas Marius Ivaškevičius, 2019-2020 m. buvęs šio teatro meno vadovu ir už tai Estijoje šiemet įvertintas Nacionaliniu teatro apdovanojimu. Nors apie tai buvo paskelbta dar kovo mėnesį, „Vabaduse Festival“ organizatoriai, naudodamiesi proga, kad pagaliau galima susitikti gyvame renginyje, festivalyje jam surengė atskirą pasveikinimą.
Tarp pirmojo festivalio dalyvių – teatrai iš Rusijos, Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos, Estijos, Baltarusijos, kaip bendraautoriai prie vieno iš spektaklių prisidėjo ir austrai. Paties „Vaba Lava“ teatro kartu su Estijos nacionaliniu muziejumi kurtame spektaklyje „Žmogus iš KGB“ tarp bendraautorių taip pat matome režisieriaus ir aktoriaus iš Lietuvos Aleksandro Špilevojaus pavardę (interviu su šio spektaklio režisieriumi Dmitri Jegorov publikuosime vėliau).
M. Meos įsitikinęs, kad Narva – puikiai tinkanti vieta tarptautiniam teatro festivaliui. Juk ir Avinjono teatro festivalis yra žinomas visame pasaulyje, nors vyksta sąlyginai nedideliame Prancūzijos mieste. O „Vaba Lava“, nors ir nedidelis teatras, džiaugiasi galėdamas į vieną vietą surinkti kolegas iš kitų mažų teatrų ir pasiūlyti jiems galimybę susitikti tiek tarpusavyje, tiek, svarbiausia, su žiūrovais.
Buvimas ant ribos veikia ir spektaklių žiūrėjimo patirtis. Štai žiūrint pirmą festivalyje rodomą spektaklį „Chow down!“, kuriame laidojamas nepakeičiamas lyderis, didis prezidentas, kurio rauda visa šalis, kažkuriuo metu gana monotoniškas siužetas užliūliuoja ir pradeda imti žiovulys, bet jį išblaško gauta telefono žinutė, įspėjanti, kad prisijungta prie rusiško tinklo. Nesigilinant į režisūrinius ar dramaturginius sprendimus, negali negalvoti, o kaip būtų, jei tas pats spektaklis būtų rodomas kitoje upės pusėje?
Šio spektaklio kūrėjai, Maskvos teatras „Второе действие“, Mejerholdo teatro centras ir šiuolaikinio meno festivalis „steirischerherbst“ iš Austrijos nagrinėja ryšius tarp maisto ir politinės galios. Gedint mirusio prezidento ir šlovinant jo nuopelnus prisimenami ir maisto produktai, kuriuos buvo uždrausta įvežti į Rusiją iš Europos Sąjungos. Juk gyvenantiems didžioje šalyje pasididžiavimo neužtemdys toks proziškas dalykas kaip alkis...
Būnant kito kailyje
Ne viename spektaklyje atsikartoja mėginimas įžvelgti žmogų kiekviename asmenyje, net jei jį instinktyviai suvokiame kaip blogį ar savo priešą. Baltarusijos laisvasis teatras spektaklyje pagal Nicolai Halezin pjesę imasi pasakojimo apie pirmąjį taikų protestuotoją, žuvusį Baltarusijoje per susirėmimus su milicija ir OMON, Aleksandrą Taraikovskį.
Tačiau spektaklio kūrėjai koncentruojasi ne į jį, o į jo žudiką omonininką. Vyrą, kurio žmona netiki, kad nuvertus diktatorių Lukašenką kas nors pasikeis, kuriam tenka galvoti, ką atsakyti sūnui, vis klausinėjančiam apie jo darbą, kuris supranta, kad jo darbas ne toks, iš kurio galėtum tiesiog pasitraukti ir susirasti kitą. Tokį, kuris visai nenorėjo žudyti žmogaus, tačiau tiesiog visą gyvenimą yra pripratęs vykdyti įsakymus.
Kaip gyventi tapus žudiku, negana to, nekalto žmogaus, kurio gedi kone visa šalis? Nežinau, ar įmanoma žiūrint bent akimirką nepajusti jam užuojautos. Kaip ir nežinau, ar gerai ją jausti, kai prisimeni vaizdus iš tų tragiškų įvykių. Bet kūrėjai juk ir nepažadėjo ant lėkštutės padėti atsakymų.
Šiek tiek panašią dilemą narplioja ir jau minėtas „Žmogus iš KGB“. Režisierius Dmitri Jegorov pačiame spektaklyje prisipažįsta, kad rezultatas, kurį mato žiūrovai – toli nuo to, kokia pirmoji vizija gimė jo galvoje. Svajojęs apie tai, kad susiras žmones, dirbusius KGB, įtikins juos pasidalinti prisiminimais, kurie jo fantazijose prilygo veiksmo filmų siužetui, sukurs sensacija virsiantį dokumentinį spektaklį. Tik štai ta paieška nebuvo tokia paprasta, o istorijos, kurias pavyko išgirsti, labiau priminė biuro darbuotojų nei Džeimso Bondo gyvenimą. Tad galiausiai jis sukūrė spektaklį apie tai, kaip bandė kurti spektaklį. Vėlgi, kaip užsimena vienas iš spektaklio personažų – teatro darbas ne teisti žmones, o kelti klausimus.
Atidengiant skaičius ir anonimiškumą
Viena iš įsimintiniausių festivalio patirčių tampa nepriklausomų estų aktorių projektas „Žmonės ir skaičiai“. Iš pradžių žiūrovams pravedę statistikos pagrindų paskaitą, po to jie vaizdžiai parodo, ką iš tiesų rodo skaičiai. Taip, kad aiškiau būti nebegali. Ir jei viena yra žinoti, kad 2019 m. 272 tūkst. estų gyveno sąlygomis, kurios statistikoje būtų apibūdinamos kaip ties skurdo riba, visai kas kita yra realiai apsilankyti taip gyvenančių žmonių namuose.
Tad taip, sėdame į autobusus ir važinėjamės po Narvą, lankydamiesi realiai čia gyvenančių žmonių namuose, patikrindami, ką jie turi spintose ir šaldytuvuose, išmėgindami, koks jausmas prigulti ant jų lovų ir paskui mėgindami nuspėti, kokie žmonės ten gyvena, kokias pajamas jie gauna, kur atostogauja, kokie jų tikslai ir svajonės.
Vengrų teatras „Studio K“ žiūrovams pristato režisieriaus Andras Urban spektaklį „Sacra Hungaria“. Aš su šiuo režisieriumi susiduriu pirmą kartą, tačiau jo karjerą nuosekliai sekantis vokiečių kultūros žurnalistas, kuratorius Dieter Topp šypsosi prisipažindamas, kad savo straipsnius apie šį režisierių visada baigia fraze „Vengrijai reikia mažiau Orbano ir daugiau Urbano“.
Išties vykęs žodžių žaismas stebint, kaip aktoriai savo vaidmenimis įgarsina nacionalistines idėjas, o gal net labiau baimę to, ko nepažįsta. Juk tik jie yra tikri vengrai, juk jų užduotis išsaugoti tautai savo žemę, gryną vengrišką kraują ir dvasią, o svetimiems čia nėra vietos. Ir nors spektaklį pristatančioje brošiūroje rašoma, kad jis buvo įkvėptas daugelio darbų turtingoje Vengrijos literatūros istorijoje, kažkodėl jausmas buvo lyg valandą nardžius tarp anoniminių interneto komentarų. Nereikia tam net Vengrijos, pakanka ir lietuviškų.
Kai tabu net kalbėti apie savo šeimą
Užaugus ir gyvenant laisvės sąlygomis sunku išties suprasti, ką reiškia bijoti pasakyti ką manai apie nepatinkantį politiką. Bet dar labiau nesuvokiama, kaip gyventi, kai tavo paprasta, kasdienė asmeninė laimė yra draudžiamas klausimas, kurį nuo kitų tenka slėpti. Teatras „Filomela“, remdamasis iš Rusijos LGBT šeimų surinktais pasakojimais, sudėliojo spektaklį, parodantį, koks tas gyvenimas, kai, viena vertus, daliniesi buitimi ir rūpesčiu kaip ir bet kurioje kitoje šeimoje, bet žinai, kad netinkamai susiklosčius aplinkybėms bet kada gali tekti keisti gyvenamąją vietą, arba vieniems su kitais išsiskirti.
Šis spektaklis – tai reakcija į 2013 m. Rusijos Dūmos priimtą įstatymą, draudžiantį vadinamą homoseksualų propagandą, kuris 2020 m. buvo dar papildytas, įtraukiant tos pačios lyties žmonių šeimų draudimą, ypač, jei jose auga vaikų. Ar tokių šeimų Rusijoje yra? Kaip sako spektaklio kūrėjai, jie patys viešai apie save kalbėti negali, tad jie nusprendė tai padaryti už juos.
Tokiame kontekste Rumunijos autorių spektaklis „Rovegan“ apie rumunes moteris, emigruojančias į Italiją dirbti šeimose, kur reikia prižiūrėti senelius, vaikus ir rūpintis buitimi, kol jų pačių vaikais rūpinasi namie likę vyrai arba seneliai, iš pradžių pasirodo lyg ne visai tinkantis į festivalio temą. Na, taip, tema jautri, pasirodo, tai yra masinė problema, bet negi apie tai gali būti draudžiama kalbėti?
Tačiau spektaklio kūrėjos po jo vykusioje diskusijoje paaiškina: niekas nesakė, kad tai draudžiama. Tiesiog joks teatras jų nenorėjo priimti, sakydami, kad žiūrovai nenorės, kad jiems primintų skaudžius dalykus – esą į teatrą einama tik šviesių emocijų pasisemti. Visgi, galiausiai spektaklį, tiksliau, net visą trilogiją apie migraciją jos pastatė ir iš žiūrovų sulaukė didžiulio palaikymo.
Jei provokuoti, tai iki galo
Nepatogios temos, nepriimami spektakliai, uždraustos knygos... Kokia pirma mintis šautų į galvą, jei kas nors paprašytų įvardinti daugelyje šalių uždraustą knygą? Festivalio organizatoriai kaip baigiamąjį akcentą sviedžia publikai dar vieną provokaciją – „Teatr Powszechny“ spektaklį pagal Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“.
Jis sukurtas taip, kad būtinai kažką suerzintų. Gal jau nebe tie laikai, kad kažkas pasipiktintų ant scenos matomais kalbančiais užpakaliais ar epizodais, kuriuose vaizduojamas bejausmis gyvuliškas dulkinimasis, bet tų, kam atrodys nepriimtinas eterio suteikimas skleisti Hitlerio mintims, tikrai atsiras. Tuo labiau, kad stebint spektaklį kartais pagauni save pastebint, kad kai kurios idėjos, jei nežinotum, į ką galiausiai išvirto, gali atrodyti turinčios kažkokią savitą logiką.
Reikia tik linkėti, kad skubantys teisti neišskubėtų iš salės nepažiūrėję spektaklio iki galo. Juk, kaip kalba spektaklio autoriai, laikais, kai populistai politikai linksta apjungti nacionalistinius šūkius ir socialistines idėjas, labai svarbu suprasti, kaip tokios ideologijos kaip Hitlerio apskritai galėjo iškilti.
„Mes klausiame, kiek žodžių turėjo būti pasakyta prieš Holokaustui įvykstant, ir kiek dar turės būti pasakyta tam, kad istorija pasikartotų“, – atpažinti neapykantos kalbą tam, kad laiku sustabdytume tragedijas, kviečia jie.
Neišvardinsiu ir neaprašysiu čia visų spektaklių – neįmanoma tiek aprėpti, o jų gilesnė analizė tegul lieka profesionaliems teatro kritikams. Bet iš tų, kuriuos mačiau, kiekvienas kelia temas, apie kurias galima diskutuoti valandų valandas, ieškoti bendros tiesos ir, didelė tikimybė, jos nerasti. Bet jei tik žmonės galės kalbėtis laisviau ir drąsiau, festivalio organizatoriai tikslą bus pasiekę.