– Indre, tavo karjera prasidėjo labai anksti – šešerių pradėjai šokti ir dainuoti, devynerių jau dalyvavai televizijos projektuose. Ar vaikiškas noras visur dalyvauti išliko visą gyvenimą?
– Mano vyresnioji sesė Tina Berlanti (Pivoraitė) buvo sportininkė, gimnastė. Žiūrėdavau, kaip ji treniruojasi, tačiau pati jos vietoje būti nenorėjau, nusprendžiau, kad geriau lankysiu šokius. Šokau tautinius ir šiuolaikinius šokius, baletą, tačiau likau gatvės šokiuose. Čia sekėsi puikiai, mane šokti mokė geriausi Lietuvos ir užsienio treneriai, važinėjau į šokių stovyklas Europoje, ten mokiausi pas pasaulinio garso šokėjus – Buddhą Stretchą, Brianą Pusposą, Deviną Pornelį, Shauną Evaristo, Kenzo Alvaresą, Dylaną Mayoralą ir kitus, ne vieną kartą tapau Lietuvos ir Europos gatvės šokių čempione, Lietuvos šiuolaikinio šokio čempione.
Man buvo vos penkiolika, kai šokti pradėjau mokyti kitus, – panaudojau visas savo patirtis, man patikdavo analizuoti – kaip reikėtų mokyti kitus, o kaip - nereikėtų. Laimė, turėjau daug palaikymo, o jaunam žmogui tai – labai svarbu.
Šokio nepamečiau – iki šiol teisėjauju šokio čempionatuose Lietuvoje ir užsienyje, kuriu choreografijas televizijos projektams, spektakliams, atlikėjams ir šiandien tikrai žinau: ne kiekvienas profesionalas gali ir sugeba būti tikru mokytoju.
– Ar šios patirtys atėjo iš vėlesnių studijų?
– Sužinojau tai mokydamasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartais atrodydavo, kad dėstytojai mums, studentams, tarsi ir perduoda savo žinias, tačiau jų dėmesio mums labai trūko. Dažnai jaučiausi palikta likimo valiai, gal ir ne aš viena, tik daugelis esamų ir buvusių studentų apie tai vengia kalbėti. „Tu nieko nesupranti, nesugebi, nepadarai“, – tai nuolatiniai žodžiai, kuriuos girdėdavome akademijoje. Paglostydavo tik per egzaminus, ištarę: „Šaunuolė, padarei pažangą.“ Bet man atrodė, kad atėjau mokytis, o ne mokėti iškart.
Mūsų bakalauro kursas buvo eksperimentinis – mokėmės teatro ir kino vaidybos bei režisūros, studijų metais statėme spektaklius, dirbome kino aikštelėje.
– Gal todėl, kad eksperimentiniai, ir likote šiek tiek pasimetę – nei kine, nei teatre?
– Pamestinukai (šypsosi)... Studijos pagrobė visą mano laiką, teko atsisakyti intensyvių šokio treniruočių, nebegalėjau dalyvauti varžybose. Iš visų veiklų palikau tik šokių studiją, – gyventi ir uždirbti pinigų kažkaip reikėjo, – bėgdavau iš paskaitų į darbą. Pamenu, mano pirmoji kaskadinių triukų paskaita buvo ir paskutinė, – pamačiau, kad visa tai, ko mus moko, galiu lengvai atlikti, taigi, nusprendžiau negaišti laiko. Visada mokiausi tam, kad gaučiau žinių, o ne gerą pažymį ar kad mane pastebėtų. Tą patį sakau ir savo studentams: ieškokite patirčių, o ne gero pažymio.
Baigusi bakalauro studijas plano, ką veiksiu toliau, neturėjau. Iki pat pandemijos vaidinau Jono Vaitkaus spektakliuose „Atžalynas“ ir „Visuomenės priešas“, šiek tiek filmavausi užsienio ir Lietuvos filmuose bei serialuose, o paskui atsirado teatro ir kino mokykla, kurią įkūrėme kartu su vyru, kino režisieriumi Pijumi Mickumi.
– Ar su Pijumi susipažinote studijuodami Muzikos ir teatro akademijoje?
– Susitikome Inesos Kurklietytės kino stovykloje „Summer Media Studio“. Tuo metu dar šokau, atrodžiau ne visai inteligentiškai – drabužiai laisvi, gatvės stiliaus, ryškus makiažas. Pijus vėliau man pasakojo laikęs kumščius, kad tik nepatektų į vieną komandą su ta gražuole. O jis man pasirodė įdomus, pristatė savo filmo idėją, įdomiai ją išplėtojo. Žiūrėjau ir svarsčiau, negi mes čia, stovykloje, tokius rimtus darbus darysime? Žinoma, kad patekome į vieną komandą, sukūrėme filmą kartu, sužinojau, kad jis irgi šoka breiką, paaiškėjo, kad esame ir labai skirtingi, ir kartu labai panašūs. Kai pradėjome draugauti, Pijus ėmė daugiau šokti, o aš – režisuoti, tarsi apsikeitėme energijomis, pasidalijome savo patirtimis.
Mokyklą kūrėme drauge, Pijus man labai padėjo – tuo metu studijavau magistrantūroje, šokau, filmavausi, vedžiau pamokas, visko buvo labai daug. Tiesą sakant, jausmas, kad kada nors tapsiu mokytoja, mane lydėjo nuo vaikystės. Kad ir kaip patiko šokti, vaidinti, visą laiką atrodė, kad svarbu kitiems perduoti tai, ko esu pati išmokusi. Magistro studijos šį suvokimą dar labiau patvirtino, o mano kurtas trumpametražis filmas „Kristinos pasaulis“ tarsi atrišo rankas prisiliesti prie to, apie ką svajojau. Esu šokių mokytoja, kodėl negalėčiau būti ir teatro mokytoja?
Vieną dieną savo mokykloje pakabinau skelbimą apie vaidybos pamokas. Į pirmąją atėjo trys vaikai, rudenį jų jau buvo septyni, šiandien – daugiau nei du šimtai.
Mūsų mokyklą lanko ne tik vaikai, rengiame vaidybos kursus, kuriuose mokiniai nuo 10 iki 29-erių metų mokosi teatro ir kino vadybos teorijų ir technikų, scenos kalbos, judesio išraiškos, improvizacijos, istorijų ir etiudų kūrimo, režisūros. Trisdešimties metų ir daugiau sulaukusieji iš arti susipažįsta su aktoriaus profesija – lavinami scenos kalbos, emocijų valdymo, kūno plastikos, judesio, saviraiškos, improvizacijos gebėjimai, pamokose mokomės atsikratyti viešo kalbėjimo bei scenos baimių, žaibiškai reaguoti ir lanksčiai prisitaikyti nepatogiose situacijose, drąsiai nerti į pavojingus pokalbius bei optimistiškai žiūrėti į didžiausias nesėkmes.
Man visada atrodė labai svarbu mokiniams duoti tai, ko pati negavau mokydamasi, – pokalbius. Su vaikais ir paaugliais daug kalbamės – apie santykius su tėvais, draugais, mokyklose, studijoje, darbe. Pačiai buvo įdomu suvokti, kad jie manimi pasitiki, taigi, turiu elgtis ypač atsakingai.
Magistro studijas baigiau pristačiusi spektaklį „Voratinklis“, jis iki šiol (jau aštuntąjį sezoną) rodomas šalies ir Vilniaus teatruose „Menų spaustuvė“, „Meno fortas“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Būtent šis spektaklis, kuriame nagrinėjome paauglių ir jų santykių pasaulį, įkvėpė mane kurti teatrą paaugliams. O aš tik visai neseniai suvokiau, kad visas mano kelias ir tai, ką ilgai kūriau, atvedė į tikslą – pagalbą jauniems žmonėms. Vaidybos įgūdžiai, tikiu, labai padeda bet kurioje gyvenimo situacijoje.
– Tai, kas vyksta jūsų mokykloje, išties yra tarsi gimstančio teatro užuomazgos?
– Nuo pirmųjų pamokų savo mokyklos mokiniams mėginame pasakyti, kad tai – ne būrelis, kad jie gauna daug daugiau. Pirmąjį sezoną pradedame ne nuo scenos ar aktorystės, o nuo savęs pažinimo. Kad galėtų vaidinti, žmogus turi išlaisvinti save, atsikratyti baimių, kompleksų, ištraukti savybes, kurių nė nežino esant. Tada paaiškėja, ar norisi profesionaliai gilintis į vaidybą, ar tai gali būti tik smagus laisvalaikio užsiėmimas.
Mokykloje turime suformavę trupes, kuriose mokosi gabiausi mokiniai, turintys talentą ir tikrai norintys tą talentą tobulinti. Juk svajoti apie vaidmenį neužtenka, neužtenka perskaityti scenarijų ir įsivaizduoti, kad viską gali suvaidinti. Nuostabu, kad po pirmojo sezono daugelio mūsų mokinių požiūris ir supratimas apie scenos menus pasikeičia. Mokytis ir tobulėti – štai, kas svarbiausia mūsų mokykloje.
Mes gilinamės į pojūčius, mėginame išgauti tikrąsias būsenas, ieškome jautrių temų – kaip aš gyvenu, kaip jaučiuosi, ką darau arba ko nedarau kitam ir sau.
Spektaklyje „Voratinklis“ yra tokia scena: paauglė pasakoja, kad mama ją vedžioja pas psichologus, manydama, jog dukra yra agresyvus, nenormalus vaikas, nors išties jai trūksta dėmesio ir meilės. Mergaitė prieštarauja vizitui pas psichologą – ji rėkte išrėkia, ką mano apie mamą, mokytojus, klasės draugus, iš pykčio ima trankyti kėdę. Kai iš arti žiūri į vaidinančio vaiko emocijas, jos atrodo labai tikros, labiau jo, o ne personažo. Tai pasiekti nėra lengva, – mes kalbamės, analizuojame, gilinamės į tekstą, bandome prikelti potekstes. Laviname ir kalbą, kvėpavimą, kūno judesį, plastiką. Dažnai rengiu judesio išraiškos seminarus, kuriuose einame per būsenas, per vaizduotę, kuriame etiudus, aiškinamės, kokios priežastys keičia aktoriaus emocijas, kas yra struktūra, įvykis, kulminacija. Pratimai padeda kurti vaidmenis, mokiniai jaučia, kaip auga, tobulėja.
– Auginate savo mokinių kūrybiškumą. Su kokiomis intencijomis jie ateina, ko nori, ką atsineša?
– Žinau, kad visi mes augame skirtingai, skiriasi mūsų tikslai ir lūkesčiai, tačiau kartais būna sunku paaiškinti, kad pasaulinio lygio aktoriai labai daug mokėsi ir dirbo, kad pasiektų tai, ką turi. Tas, kuris mokosi, greitai tobulėja. Kartais netgi greičiau nei itin talentingas, bet dirbti vengiantis žmogus. Talentas svarbu, bet jei jo nepuoselėji, nieko ir nebus. Nėra lengva dirbti su žvaigždėmis (šypsosi), bet kai jos pajunta, kad įdėtas darbas duoda rezultatus, pasidaro lengviau.
Pas mus ateina ir tylių, didžiulių baimių bei nerimo turintys vaikai. Ypač po karantino pasijuto, kiek daug jie visko turi prikaupę ir užspaudę savyje. Praeina metai, jie atsiveria, išlaisvėja, balsai darosi stipresni. Nesakau, kad mūsų mokykloje visi turi tapti aktoriais, daugybė mano mokinių renkasi kitas profesijas ir sako, kad jose naudoja tai, ko mokėmės. Jie pasaulį ir žmones mato kitaip, daug giliau. Toks turbūt ir yra mano tikslas – kad jie kažką svarbaus išsineštų į savo gyvenimą.
– O jūs pati, ar esate laiminga be kino aikštelės, be scenos?
– Penkerius metus atidaviau kino mokyklai. Vedu pamokas, režisuoju, statau spektaklius, tačiau pastaruoju metu vėl jaučiu lyg trankyčiausi į sieną – idėjos nebetelpa galvoje, norisi dar labiau save įprasminti. Žinoma, nebesu ta šokėja Indrė Pivoraitė, kurią žinojo, užaugau, mane domina visai kitos patirtys.
Neseniai paaugliams vaidinome teatro festivalyje Vilkaviškyje. Mūsų spektaklio „Voratinklis“ aktoriai pateko į nepažįstamą aplinką. Tačiau paauglių žiūrovų reakcijos ir energija salėje buvo nuostabi! Visai netikėtai jie pradėdavo juoktis, replikuoti, girdėjau vieną mergaitę kūkčiojant. Daugelis jų, greičiausiai, neturi su kuo pakalbėti apie savo problemas. Man pačiai toji patirtis buvo labai naudinga, juk auga trečioji „Voratinklio“ karta, o temos – vis dar panašios ir, pasirodo, labai svarbios.
Pirmieji spektakliai buvo labiau eksperimentas, aš pati tik buvau pradėjusi režisuoti ir mokytis, šiandien suprantu, kad mokydama kitus aš labai daug mokausi pati. Vis galvoju, kad man labai pasisekė rasti nepaprastai įdomų darbą, kurį galiu dirbti kasdien. Be abejo, jis sunkus. Darbas su žmonėmis vargina emociškai. Yra buvę dienų ir naktų, kai pervargusi negalėdavau sulaikyti ašarų. Man atrodydavo, kad, galbūt, ne visai realizuoju save, kad man trūksta scenos ir vaidmenų.
Vaidinu Anželikos Cholinos šokio spektaklyje, po gana ilgo laiko grįžau į sceną, nuostabus jausmas, be galo įdomus darbas. Spektaklyje šoka ir mano vyras Pijus, scenoje esame tėvai. Tėvai, neturintys savo vaikų, tačiau turintys daugybę savo studijos vaikų. Atsidūrusi scenoje visada jaučiuosi tarsi namie, tačiau man reikia dar, daugiau, kad galėčiau išleisti, kas susikaupia viduje. Man – tik 33-eji, bet kiek daug visko patyriau! Ir nesiruošiu nustoti augusi ir ieškojusi.
