Į kultūrą – per Prancūzijos dramaturgiją
Vilniaus senasis teatras pradeda ruoštis 2024 metams, kuomet prasidės Lietuvos sezonas Prancūzijoje, atversiantis naują prancūzų ir lietuvių kultūros mainų puslapį. Teatro laboratorijos „Mes – Prancūzijaʼ23“ rėmuose vilniečiams ir miesto svečiams ekskursija „Teatrinė Pohulianka“ siūlė kartu paieškoti prancūziškų ženklų, literatūros bei dramaturgijos sąsajų, vaikščiojant J. Basanavičiaus gatve ir Vilniaus senojo teatro užkulisiuose.
Teatro laboratorija „Mes – Prancūzijaʼ23“ tęsia tradiciją, užgimusią 2022-aisiais festivaliu „Mes – Ukraina“, ir kviečia teatro žiūrovus į kultūrą, literatūrą, meną bei teatrą pažvelgti per Prancūzijos dramaturgiją.
Prancūzijos ir Lietuvos ryšiai turi senas tradicijas, siekia jau 700 metų – nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų, kuomet 1322–1324 m. kunigaikštis pirmą kartą rašė Avinjone rezidavusiam popiežiui Jonui XXII. XIX–XX a. Prancūzijoje studijavo ne vienas lietuvių tapytojas, skulptorius, architektas, mokslininkas. Režisierius Juozas Miltinis, mokęsis Paryžiuje, į Lietuvą atvežė naują žvilgsnį į teatro pasaulį. Prancūzija taip pat formavo iš Lietuvos kilusius Romainą Gary, Jurgį Baltrušaitį, Oskarą Milašių. Šimtmečius trunkantys mainai meno, architektūros, mokslo, technologijų, gastronomijos srityse kuria bendrą Prancūzijos – Lietuvos kultūros istoriją ir XXI amžiuje.
„Atveria plačią bei sudėtingą laukimo temą“
Laboratorijoje pasirinktas prancūzų dramaturgų pjeses prakalbins trys jauni Lietuvos teatro režisieriai: Kotryna Siaurusaitytė, Jokūbas Brazys ir Monika Klimaitė.
Pagal Jean-Luco Lagarceʼo pjesę ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ pasirinko režisuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus studentė Kotryna Siaurusaitytė: „Man pasirodė gražu, kad pjesė tarsi neužbaigta, kad joje daugiau pauzių nei veiksmo. Tai atveria erdvę interpretacijoms, sužadina norą mąstyti apie meilės, pasiaukojimo, tiesos prigimtį. (...) Tekste persipynęs tragizmas, gylis, švelnus humoras veikia emociškai ir atveria plačią bei sudėtingą laukimo temą.“
Prancūzų aktoriaus, režisieriaus ir dramaturgo Jean-Luco Lagarce‘o prieš mirtį (tesulaukęs 38-erių mirė nuo AIDS) parašytas kūrinys pasakoja apie penkias moteris, daug metų laukusias brolio, sūnaus, anūko. Moterų, kurių gyvenimas – sustojęs ir įstrigęs viename name... Spektaklio eskize vaidmenis kurs Jelena Orlova, Liuda Gnatenko, Aleksandra Metalnikova, Anžela Bizunovič ir Valentina Lukjanenko.
„Meilė – tai ne tik būti kartu, bet ir nebūti“
Perskaityti naujai kitą prancūzų autoriaus Joël Pommeratʼo kūrinį „Dviejų Korėjų susijungimas“ ėmėsi Monika Klimaitė. Jaunoji kūrėja teatro režisūrą baigė Klaipėdos universiteto menų fakultete, studijas gilino Didžiosios Britanijos universitetuose, o dabar yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros doktorantūros studentė.
Vieno ryškiausio pastarųjų metų dramaturgo ir režisieriaus Joëlio Pommeratʼo parašyta pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ sukonstruota iš dvidešimties scenų, dvidešimties išgalvotų atskirų dramų, kuriose kūrėjas išskleidžia dramatišką romantiškų santykių panoramą. Pasak paties J. Pommeratʼo: „Meilės santykiai dėl savo intensyvumo priveda prie aklumo“.
Monikai Klimaitei ši pjesė – žvilgsnis į meilę plačiąja prasme, į jos veikimo mechanizmą, ją sudarančių dalelių judėjimą: „Skaitydama pagalvojau, kad meilė – tai ne tik būti kartu, bet ir nebūti. Kad tai nėra tik tai, kas mus jungia, bet tikriausiai ir tai, kas skiria, vieną nuo kito atitolina.“
Pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“ scenoje interpretuos aktoriai Jelena Juščenko, Nikolajus Antonovas, Jevgenija Karpikova, Telmanas Ragimovas.
„Pragaras yra pasipriešinimas neišvengiamybei“
Jokūbas Brazys – režisierių Oskaro Koršunovo ir Eimanto Nekrošiaus mokinys, tik 2021 metais baigęs Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, jau yra sukūręs ne vieną spektaklį Lietuvoje ir užsienyje. Dabar kartu su aktoriais Viačeslavu Lukjanovu ir Edita Gončarova imasi statyti visiems gerai žinomos, Lietuvoje ne kartą statytos Albertʼo Camus pjesės „Kaligula“.
„Maištas daro sąmoningą visą patirtį“ – rašo A. Camus. (...) Mane traukia tyrinėti egzistencinę baimę, beviltiškumą ir beprotybę. Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei. (...) Šiuo eskizu analizuosiu egzistencinės baimės prigimtį. Druzilos mirtis atvėrė Pandoros skrynią, o degančios rankos yra nepajėgios jos užverti. Kaligula – tai odė nerimui.“ – Jokūbas Brazys.
Teatro laboratorijos laimėtojo spektaklis – naujajame VST sezone
Teatro laboratorijoje pagal pasirinktas prancūzų autorių pjeses gimę eskizai bus rodomi skirtingose Vilniaus senojo teatro erdvėse. Po kiekvieno eskizo peržiūros visi norintys galės dalyvauti viešuose aptarimuose – apskrito stalo diskusijoje. Birželio 11 dieną vertinimo komisija iš trijų parodytų eskizų išrinks nugalėtoją, o pagal laimėjusią pjesę jaunasis režisierius įgys teisę pastatyti pilnavertį spektaklį naujajame 2023/2024 metų Vilniaus senojo teatro sezone.
Išsamiau apie „Mes – Prancūzijaʼ23“ renginius čia.