Todėl daugelis nė nežino, kad prieš spektaklius jų kūrėjams tenka kaskart išbandyti ne tik savo meninius sugebėjimus, bet ir žvalgytis po sendaikčių turgus, dėvėtų drabužių parduotuves, prašyti žmonių pasidairyti po savo rūsius ar palėpes ir padovanoti teatrui seniai pamirštą, bet spektakliui itin reikalingą autentišką daiktą.
Po savaitės, balandžio 26 dieną, Lėlių vežimo teatre - tarptautinių festivalių laureato Olego Žiugždos (Baltarusija) režisuoto spektaklio „Teatro gatvė“ premjera. Aktoriai intensyviai repetuoja, sako, kad jiems šis darbas labai smagus, netgi linksmas, tačiau yra keletas problemėlių. Teatro meno atstovai kol kas nepanikuoja, nes tikisi panevėžiečių pagalbos.
Autentiški daiktai suteikia teatrališkumo
„Mums labai reikalingas sovietmečiu pagamintas vaikiškas vežimėlis, anų laikų kelios fetrinės kepurės ir skrybėlaitės. Gal galėtų mums šiuos rekvizitus kas nors iš panevėžiečių padovanoti? Pažadu, kad jie būtų panaudoti ne tik „Teatro gatvė“ premjeros metu, bet ir kituose spektakliuose“, - PB tvirtino A.Markuckis.
Teatro vadovas apgailestavo, kad praėjusią savaitę vienas pažįstamas žmogus prisipažino aktoriams reikalingą vežimėlį išmetęs į sąvartyną. Mat tvarkė rūsį ir pamanė, kad šios senienos tikrai nebeprireiks. Tačiau, pasirodo, seni daiktai irgi gali būti reikalingi.
A.Markuckis prisiminė, kad mama jį vaikystėje vežiojusi vežimėliu, pagamintu iš faneros, su skardiniais ratlankiais. Jo seniai nebėra, bet toks vežimėlis spektakliui ne itin tiktų, nes jis žemas.
„Neaukštą vaikišką vežimėlį, pagamintą Lenkijoje, galėtume nusipirkti. Tik mums reikėtų aukšto sovietinio, su „būda“, - būtent tokio rekvizito spektakliui norėtų ne tik Lėlių vežimo teatro direktorius, bet ir jo kolega iš Baltarusijos O.Žiugžda.
Pasak Grodno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus, kadangi spektaklyje „Teatro gatvė“, skirto, beje, suaugusiems žiūrovams, lėlių ir gyvų aktorių kostiumai bus neįprasti, todėl ir kiti vaidmenų akcentai turėtų būti originalūs.
„Labai norisi, kad daiktai, naudojami spektaklyje, būtų kuo teatrališkesni, atitiktų scenografiją, įsikomponuotų į bendrą visumą“, - jam antrino A.Markuckis.
Režisierius išsitraukė seną lietpaltį
Anot O.Žiugždos, dėl rekvizitų visada problema: „Grodne statėme spektaklį pagal Šekspyrą „Žiemos pasaka“. Mirk gyvenk reikėjo senovinių krėslų. Jų nepavyko gauti, todėl teko sendinti naujus - trinti laką, brūžinti, vėl lakuoti“.
Kaimyninės Baltarusijos teatro menininkas pabrėžė, kad sendaikčiai turi savo aurą, scenoje sklindančią savita atmosfera, bylojančią apie savo autentiškumą ir tuo labai traukiančią žiūrovus.
Ne mažiau problemų ir dėl aktorių kostiumų. Jų, neįprastų, nematytų, vienetinių, spektakliams reikia tam, kad personažas būtų tipiškas. Laimė, yra dėvėtų drabužių parduotuvės.
Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovas prasitarė, jog premjeriniam O.Žiugždos spektakliui pavyko nupirkti drabužių vos už 2-4 litus. A.Markuckis iš nuosavos spintos ištraukė seniai nedėvėtą ilgą juodą liepaltį. Jo irgi prireiks.
Direktorius sendaikčių turguje už savo lėšas dažnai nuperka įvairiausių įdomių daikčiukų. Pasirodo, jų prireikia spektakliams. Kabinete, kuriame dirba dailininkė ir siuvėja, - gausybė kartoninių dėžių dėželių. Kad nebūtų painiavos, ieškant reikalingų vaidybai dalykėlių, ant jų šmėžuoja pikantiški užrašai flomasteriu: „šūdeliakai“, „visiški niekalai šikalai“, „pūkuoti“, „kažkas įdomaus“, „itin nereikalingi š...“
Viena moteris, nenorėjusi reklamuotis kaip rėmėja, teatrui padovanojo kelis šimtus knygų rusų kalba. Jose - rusų rašytojų klasika. Tiesa, spektakliuose jos nenaudojamos, tačiau mielai skaitomos aktorių, studentų.
Į Panevėžį atvijo profesinis smalsumas
Kokiu tikslu Grodno dramos teatro vyriausiasis režisierius O.Žiugžda nusprendė savo kūrybinę biografiją papildyti panevėžietiška dvasia?
„Čia atvykau užsidirbti honorarą ne iš bado, ne iš idėjos, o dėl profesinio smalsumo. Darbas su kito teatro aktoriais duoda daug - naujų minčių, idėjų. Už tai jiems galiu pasiūlyti savo mokyklą, filosofiją, pasaulėžiūrą“, - pasidžiaugė bendradarbiavimu jis.
Režisuoti spektaklius jam teko ne tik savo šalyje, Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje. Kiekvienas naujas darbas buvo naujas jo kūrybinis atradimas.
O.Žiugžda gimė mūsų šalies sostinėje. Vilniuje jis gyveno iki 17 metų, vėliau išvyko į Baltarusiją. Tuomečiame šios valstybės teatro Meno institute Minske baigė studijas ir ilgą laiką dirbo aktoriumi Mogiliovo apskrities teatre. Vėliau Sankt Peterburge baigęs režisūrą, tapo Grodno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Jo žmona ten pat - aktorė. Sūnus Danielius studijuoja televizijos režisūrą. Dukrai Aglajai - 11 metų. Ji vaidina vaikų teatre, groja saksofonu.