Stebime ne tik tai, kaip dėliojami paskutiniai štrichai gaminamoms spektakliui lėlėms, bet ir tai, koks sujudimas ir kokios spektaklio kūrybinės grupės emocijos tvyro prieš premjerą.
Už uždarų šio teatro durų, mažose, tačiau itin jaukiose dirbtuvėse, darbuojasi penki žmonės, kurie yra atsakingi už visą spektakliui reikalingą atributiką: lėles, kostiumus, sceninę įrangą.
Teatre dirbančios moterys, kurios gamina spektakliui lėles, teigia, jog vienos lėlės gamyba kartais užtrunka nuo kelių dienų iki mėnesio. Remiantis modernistų darbų fragmentais šio spektaklio lėlių kūryba buvo patikėta dailininkei Julijai Skuratovai, o pati lėlių gamyba užtruko daugiau nei vienerius metus.
G. Varno režisuotame spektaklyje „Teiresijo krūtys“ žiūrovai turi galimybę išvysti daugiau nei 50 skirtingų personažų, tarp kurių galima atpažinti daug garsių menininkų, tokių kaip Jeanas Cocteau, Marcelis Duchampas, Salvadoras Dali, Pablas Picasso, André Bretonas ir kiti.
Spektaklyje akcentuojama gana aktuali šių dienų Lietuvai problema. „Menama šalis, kurioje vyksta veiksmas – Zanzibaras, jis susiduria su demografine problema – šaliai reikalingas gyventojų prieaugis. Šioje tragikomiškoje istorijoje pasakojama apie žmonos paliktą vyrą Teiresiją, kuriam tenka priimti gana siurrealistinį sprendimo būdą - pakeisti lytį ir gimdyti vaikus, kad pavyktų pakeisti šalies demografinę situaciją ir taip išgelbėti šalį“, - spektaklio siužetą pasakoja G. Varnas.
Režisierius teigia, kad ši pjesė – savotiška pranašystė to, kas mus supa šiandien: „Šioje pjesėje daug pranašysčių. Nors pjesė parašyta 1903 metais, kai dar tik pakvipo modernizmu, tačiau ji išpranašavo ne tik naujo teatro, modernizmo, bet ir surrealizmo gimimus. Pats G. Apollinaire‘as pirmasis panaudojo terminą siurrealizmas, pavadindamas savo pjesę „Teiresijo krūtys“ siurrealistine. Todėl galima sakyti, kad tai pirmoji siurrealistinė pjesė pasaulyje. Joje nagrinėjama tokia pranašiška tema, kaip lyčių keitimas, kas XX a. tuo net nekvepėjo, o dabar tai - realybė“.
Anot G. Varno, spektaklis – savotiškas koliažas, kurį sudaro ne tik G. Apollinaire‘o pjesė. „Tai savotiškas koliažas, surinktas ir sumontuotas ne tik iš pjesės bei įvairių surrealistų, dadaistų tekstų, minčių nuotrupų, kažkokių poetinių intarpų. Spektaklis turi daug sąsajų ir su šiomis dienomis, todėl jis ir buvo kuriamas“, - pasakojo G. Varnas.
Provokacijų savo kūryboje nevengiantis režisierius G. Varnas pripažino, jog vienas iš įkvėpimo šaltinių, kuris paskatino jį sukurti šį spektaklį - užplūdę prisiminimai apie daugiau nei prieš 20 metų jo įkurtą „Šėpos“ teatrą. Šiame teatre, pasak režisieriaus, nestigo nei vilties, nei pašaipos iš to meto politikos, nei siekių pakeisti ilgai nusistovėjusią politinę bei kultūrinę tvarką. Tad, nenuostabu, kad ir šiame spektaklyje aptinkama nemažai su politika susijusių detalių, kurios buvo būdingos „Šėpos“ teatrui. „Su didžiule viltimi kūrėme „Šėpos“ teatrą. Pats teatras gimė iš tos vilties ir noro kažką sugriauti ir pastatyti kažką naujo. Dabar, deja, tos mūsų viltys virsta neviltimis“, - teigė režisierius, kuris tvirtino, jog šiandien daugumos eskaluojama ekonominė krizė, iš tiesų yra politikų ir visos valdžios ešalono smegenų krizė.
Pasiteiravus, ką G. Varnas turi omeny, jis sakė: „Lietuvoje kultūra atsidūrė paskutinėje vietoje. Drįstu priminti, kad Sąjūdį inicijavo menininkai, mokslininkai, filosofai, tačiau dabar jie yra nustumti į šoną“.
Kritikos dabartinės valdžios politikai negailėdamas režisierius sakė, jog „Šėpos teatro“ jis nemano atgaivinti, nes tai yra neįmanoma: „Šis teatras buvo Sąjūdžio laikų. Jis jautė pavojaus kvapą, o kai pavojus išblėso, nebeteko prasmės tai daryti. Jis prarado savo funkciją. Teatras buvo savotiško perversmo ir atgimimo teatras“, - kalbėjo G. Varnas, paslaptingai užsimindamas, kad spektaklyje „Teiresijo krūtys“ jis prabyla apie naują grėsmės šmėklą, kuri vėl sklando Lietuvos padangėje.