Kuklūs, ramūs ir šilti tarsi vasaros vakaras - šios kūrybinės grupės užkulisiai, bent jau akimirkai priverčia užsimiršti, jog esi premjeros užkulisiuose, kur, rodos, visi turėtų lakstyti lyg pakvaišę. „Ne, čia to nėra ir neturėtų būti“,- tvirtina režisierius, kurį užklumpame dėliojantį paskutinius štrichus bei pastabas aktoriams – Editai Niciūtei ir Povilui Liubinui, prieš lipant į sceną.
Aktoriai kartojasi paskutines spektaklio scenas, kurias komentuoja režisierius. Jis sodriu balsu duoda patarimus, kurie skamba taip: „Jūs uždarote savo emocijas scenoje, reikia išplėsti savo emocinę erdvę, išskleisti ją žiūrovui“. Jaunieji aktoriai įdėmiai klausosi režisieriaus.
Nusprendėme pakalbinti režisierių, apie spektaklio kūrybinius užkulisius. Klausiame, ar jie buvo tokie pat ramūs, kaip ir šiandienos repeticija, prieš premjerą. „Labai gera ir draugiška kūrybinė emocija bei darbinė atmosfera tvyrojo visą laiką. Tik tiek, kad mes buvome įsprausti į konkrečius laiko rėmus, tačiau komanda padirbėjo puikiai. Šiandien jau antroji premjera, tik tiek, kad daug didesnėje scenoje. Po pirmojo mūsų pasirodymo, aktoriai stipriai ūgtelėjo. Esu labai patenkintas dirbdamas su šiais aktoriais. Jų darbas, kruopštumas ir atsidavimas, kuriant vaidmenis - labai puikus“, - džiaugėsi režisierius.
Tiesa, viso spektaklio metu režisierius prasėdėjo prie apšvietimo pulto. Pasiteiravus kodėl, vyras DELFI tvirtino, jog ramiai sėdėti ir atsiriboti nuo techninio darbo jis negali: „spektaklio metu mano galios ribotos ir pastumti aktoriaus aš negaliu scenoje, bet padėti nustatyti šviesas, įmanoma“, - šypsodamasis kalbėjo R. Abukevičius.
Grimo kambaryje apie draugiškus kolektyvo santykius prabilo ir aktorė E. Niciūtė.
„Labai puiki mūsų komandos sudėtis. Smagiai dirbome, nebuvo nei jokių pykčių, nei nesusipratimų. Režisierius visada taktiškai pasako, jeigu kažkas ne taip, bet neužkompleksuoja aktorių. Netikėtai ir nepažinodami vieni kitų per mėnesį puikiai susidirbome. Labai smagus darbas ir netgi pačių repeticijų laukdavau su nekantrumu. Šis spektaklis yra toks, kad jame nepasislėpsi nei po šviesomis, nei po dekoracijomis, nei po rūbais – einame į sceną nuoga siela“, - pasakojo aktorė.
Išsakytoms režisieriaus pastaboms prieš pat spektaklį E. Niciūtė neliko abejinga. „Jaudina tos pastabos ir būna streso, nes nori, kad viskas būtų gerai, kad nepamirštum kažko scenoje. Bet tai yra darbinės pastabos ir jų reikia. Be pastabų – nėra profesionalaus darbo“, - įsitikinusi aktorė Edita.
Režisierius yra įsitikinęs, jog statant bet kokį spektaklį - labai svarbu kolektyvo darna. „Bet koks diktatas ar prievartinis režisūrinis aktas, tenkinant savo ambicijas, man atrodo, jog nėra vaisingas. Būtina su aktoriais surasti bendrą kalbą bei temą ir visiems noriai ją gvildenti, ieškoti būdų, kaip ji galėtų būti pateikta ir kokiomis priemonėmis ją išreikšti scenoje“, - dėstė mintis režisierius.
Anot R. Abukevičiaus, aktorius gali paklusti, bet tuomet jų darbo rezultatas scenoje bus ne kūryba, o užduoties atlikimas. „Šis spektaklis neturi jokio baigtinumo, nes kiekvieną kartą į jį reikia eiti lyg iš naujo, išgyventi tą situaciją, tuos žmonių santykius, kas iš tikrųjų ir yra teatro principas – išgyventi viską čia ir dabar“, - apie savo darbo principus kalbėjo R. Abukevičius.
Nesistengė atkartoti režisieriaus A.Renė filmo „Hirosima, mano meile“
Tiems, kurie yra matę prieš pusę šimtmečio sukurtą legendinį prancūzų režisieriaus Aleno Renė filmą „Hirosima, mano meile“, režisierius siūlo nesuklysti manant, jog tai filmo atkartojimas ir nieko naujo čia neišvysite. Tiesa, R. Abukevičius neslėpė, jog gavęs pasiūlymą statyti šį spektaklį turėjo minčių, jog jame galėtų eiti tam tikri filmo kadrai, tačiau vėliau šios idėjos atsisakė. „Filmas ir pats jo scenarijus - puikūs, tačiau pakartoti jo ne tik neįmanoma, bet ir nesistengėme. Teatro sceninės priemonės yra kitokios, nei kino priemonės. Teatre tu gali per sąlygą išreikšti daugybę dalykų, o kinas sąlygos nepakenčia ir ten viską reikia parodyti realiai“, - tvirtino režisierius.
Pasiteiravus, kuo šiame spektaklyje gvildenami santykiai, emocijos bei išgyvenimai yra aktualūs šiandieniniam žiūrovui, režisierius atsakė net nesusimąstęs: „Kalbant apie šių dienų aktualijas, šio spektaklio tema taip pat išlieka aktuali. „Mes gyvename savo ir kaimynų atominių elektrinių grėsmės akivaizdoje, tai yra visai nesvarbu, kas tave sunaikins – bomba ar atominė elektrinė. Sunaikinimo grėsmė yra gyva ir neužgyjanti žaizda. O tai, kad mirties akivaizdoje žmonės dar sugeba pažinti, mylėti vienas kitą – labai svarbu. Būtent tos nebūties akivaizdoje, ta meilė atrodo labai svarbi ir mes bandėme tai akcentuoti“, - argumentavo režisierius.