„Teksto rakto“ apdovanojimą pelniusi scenos menų kritikė: į teatrą neateini, kad tau sakytų, kaip reikia gyventi

Dabartiniu metu pasipylę vieši konfliktai, nesusipratimai, skandalai teatruose, – ar jie įprastas reiškinys? Ar toks įgautas teatrų amplua, kai dramos iš scenos persikelia į viešąją erdvę, nekenkia jiems, kaip institucijai, o galbūt tai yra „naujasis normalumas“, – pastangos išgarsėti bet kokiomis priemonėmis? Šiuos ir kitus klausimus užduodu teatro kritikei Rimgailei Renevytei, kurią Scenos meno kritikų asociacija šįmet įvertino „Teksto rakto“ apdovanojimu kaip geriausių scenos meno kritikos darbų autorę.

R. Renevytė sutiko išsakyti savo asmeninę poziciją, nes dirba „viename iš tų dramos šaltinių“ (Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), – aut. past.).

„Tai nebus žvilgsnis iš šalies, nes esu viduje. Yra daug skirtingų pusių – vieni sako viena, kiti – kita. Man asmeniškai, tai kerta per motyvaciją dirbti – tokie konfliktai, sąskaitų suvedinėjimai, nenuoširdumas. Teatre visada jaučiausi laukiama, reikalinga. <...> Nenoriu to nesaugumo jausmo. <...> Meno vadovų pasikeitimai, žiniasklaidoje nuskambėję pasireiškimai – grubumas, susireikšminimas... Man atrodo, kad darbai kalba apie žmogų, o ne žodžiai. Jeigu darbų nėra, tada geriau patylėti, o ne pasakyti šešiolikai portalų, koks jautiesi nuskriaustas ir kaip viskas įvyko ne taip. Suprantu, tiesa yra subjektyvus dalykas, tiesiog aš šitoje situacijoje jaučiuosi nesaugiai, nes nesuprantu, ar darbas yra pirmoje vietoje, ar kūryba, ar konfliktai, ar įsižeidimai“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.

Psichologiškai įtemptas laikas

Laikas, kai LNDT keitėsi meno vadovai, R. Renevytė neslėpė, buvo gana sunkus: „Bent jau man asmeniškai. Jaučiausi nesaugiai ne dėl savo darbo vietos, bet, apskritai, dėl teatro. Nebesupranti, ar teatras dar svarbus, ar svarbu „didžiosios asmenybės“, genijai, ir visa kita – ar tik tiek jame yra, kai genijai jau seniai nieko nebesukuria, tiesiog kopijuoja / plagijuoja patys save. Galbūt kalbėdama taip pat nuskambėsiu kaip „didžioji asmenybė“, nenoriu nieko įžeisti, bet man šis laikas buvo psichologiškai įtemptas.“

Teatro kritikė svarstė, kad panaši situacija, ko gero, susiklostė ir Operos ir baleto teatre (LNOBT).

„Nežinomybė, nesaugumas, viskas keičiasi... Iš to nesaugumo vyko meninės akcijos. Suprantu, kad tai ir politiniai sprendimai, politiniai procesai, kuriems žmonių reakcija... na, kiek ji svarbi? Turbūt labai, labai mažai. Vis tiek, asmeniškai sureagavęs jautiesi šiek tiek geriau, išsakęs savo nuomones, savo poziciją, kad nepritari, ar kaip tik – palaikai. Nebijoti pasakyti – yra svarbu. Politiniai kontekstai sustabdo kūrybą, jie priverčia atsisukti į aktualijas, naujienas, kažkokias tiesas, kurių yra labai daug, net nebežinai pats kuo tikėti. Tai stabdo kūrybą, neigiamas dalykas teatrui. Net, jeigu tai yra dramos teatras, kuriame mes sakome, kad reikia dramų. Bet gal ne tokių, kurios įtraukia visą instituciją, užtenka gal tos, kurios rodomos vakarais“, – samprotavo R. Renevytė.

Atmetant vidinius nesutarimus, kaip lietuviškas teatras gyvuoja, palyginus su užsieniu, ar neatsiliekame, ar viskas tvarkoje su vystymųsi?

„Pasakyti, kad viskas tvarkoj – būtų sunku, nes norisi, kad būtų geriau, artimiau, ir pan. Formų atžvilgiu, manau, neatsiliekame, anksčiau buvo ta izoliacija, kuri neleido patirti ir pamatyti užsienio spektaklių, su jais susipažinti, ir tas izoliuotas teatras tarsi turėjo savo tradiciją, bet jis vis tiek buvo izoliuotas. Dabar kvėpavimas vyksta, ritmas gana spartus. Bet refleksijos atžvilgiu yra šiek tiek sunku – ir patiems menininkams, ir kritikams. Sunku suprasti, kas vyksta, apie ką kalbama, apie ką norima kalbėti. Iš sovietmečio mes vis dar pančiojamės, savo traumas turime apmąstyti. Jeigu sienos ir subyrėjo, galime laisvai judėti ne vieną dešimtmetį, bet vis tiek yra tam tikros artikuliacijos, savirefleksijos baimės. Yra didelis noras kažką daryti taip, kaip daro užsienyje, tokius spektaklius, kurie įkvepia, bet yra baimė tai daryti nuoširdžiai“, – įžvalgomis dalijosi R. Renevytė.

Tai, kas paliečia asmeniškai – dažniausiai būna universalu

Nepaisant to, kad formos požiūriu spektakliai atrodo pasistūmėję į priekį, R. Renevytės manymu, jie ir lieka formalistiniai, tai, anot jos, apmaudu.

„Ir tekstais, ir teatre labiausiai ieškau paprastumo ir nuoširdumo, net jei ir įpinto į sudėtingą ar kažkokią įmantrią formą. Kad apie tave būtų spektaklis, apie tave tekstas, kuris sujaudintų, paliestų asmeniškai. Tai, kas paliečia asmeniškai – dažniausiai būna universalu“, – kalbėjo kritikė.

Su pastebėjimu, kad temų pasirinkimas teatruose vis dar gan klišinis, atkreipiamas dėmesys į temas, kurios, nors ir aktualios, bet jau atsibodusios, R. Renevytė sutiko tik iš dalies, sakydama, kad yra „kalbama teatro kalba, o ne kažkokia tema.“

„Aišku, gali būti ir taip, bet net jeigu tos temos klišinės, nusibodusios, o kūrėjui tai, ką jis daro, yra asmeniškai įdomu, jis yra toje temoje 100 proc., o ne tarp visų kitų darbų – tai pasijunta, net jeigu jis kalba apie kūniškumą ar feminizmą, tu vis tiek rasi sau dalykų, nes jie bus bendražmogiški. Bėda ta, kad nuobodulį bandoma malšinti menu, o menas dėl meno – neduoda naudos. Spektaklių galime daryti kiek norime, kas iš to? Tai bus tik dar vienas spektaklis, dar vienas pavadinimas, bet jis nesujaudins, nes jis nesvarbus net tam, kuris jį sukūrė“, – atkreipė dėmesį ji.

Tema, anot R. Renevytės, visiškai nesvarbi: „Galiu žiūrėti spektaklį apie bet ką – robotus, dirbtinį intelektą... Tema nėra spektaklio esmė, o pats teatras. Daug kas galvoja, kad tekstas yra apie tai, apie ką spektaklis, bet teatras nėra vien tekstas, daug galima padaryti ir su sena dramaturgija, ją atgaivinti, prikelti iš numirusiųjų. Aišku, kartais naudinga iš naujo išversti, dauguma tekstų versta tam tikrame kontekste (cenzūra ir kitos aplinkybės), į tai irgi vertėtų atsižvelgti. Teatras yra susitikimų vieta. Norisi pamatyti, kaip tie žmonės gyvena, ką jie valgo, kaip jie nešioja savo švarkus, kad pamatytum žmogų. Tema – šalutinis dėmuo, apie ką tu nori kalbėti.“

Auklėjimo dėmuo – gana blogas

Lietuviškiems teatrams būdingas siekis žiūrovą priversti susimąstyti, paauklėti, R. Renevytės pastebėjimu, nėra geras.

„Žiūrovas susimąstys, bet kokiu atveju. Nereikia jo versti nieko daryti ir auklėti. Net ir jaunimui skirtuose spektakliuose tas auklėjimo dėmuo – gana blogas, jeigu tai yra pagrindinis kūrėjų tikslas. Ne! Mes susitinkame pasikalbėti, kalba ne tik viena pusė – kalbamės visi. Ir jeigu tas dialogas neįvyksta, spektaklis gal auklėja, bet tu lieki mokiniu. Bet į teatrą neateini, kad tau sakytų, kaip reikia gyventi, kitąsyk tu pats žinai geriau. Bet kartais tu tiesiog ieškai kažkokio prieglobsčio. Teatrą laikau namais, prieglobsčiu, todėl, kai grįžtu namo ir mane pradeda mokinti, aš noriu užsidaryti į savo kambarį, nieko neįsileisti... Susimąstymas įvyksta be aktorių pauzės, [nurodant] kad dabar laikas nusijuokti – emocijos išsiprovokuoja savaime“, – keistu ir senovišku tikslu stebėjosi R. Renevytė. Spektakliai, turintys pamokymo prieskonį, tiesiog atbaido, patys savaime „nusimarina“, nes neberanda savo publikos.

Kieno vaidmuo teatre svarbesnis, aktoriaus, režisieriaus ar dramaturgo, R. Renevytė neturėjo vienareikšmiško atsakymo.

„Kaip ir minėjau, šiuolaikinis teatras pasivijo [pasaulinį lygį] formomis, bet turiniu ir refleksija – ne. Atrodo, kad aktorius šiuo metu tarpinėje būsenoje tarp seno ir naujo. Jaučiu tokį tarsi naujumo poreikį, paties aktoriaus savianalizei, kritiko požiūrio analizuojant kūrybą. Šiuo metu kažkoks lūžinis laikas. Aišku, aktorius svarbus dėmuo, su kuriuo susitinka žiūrovas, – režisieriaus ir dramaturgo dažniausiai nemato, juos išgirstame per aktorių. Ne taip kaip anksčiau – autoriteto ir galios vaidmens pasidalinimas, režisierius – demiurgas“, – svarstė teatro kritikė.

Pasak jos, akivaizdu, kad aktorius išeina į pirmą planą, net buvo pralenkęs režisierių.

„Bet dabar, mano akimis, jie turi įdomią sąveiką: režisierius išprovokuoja aktorių. Aktorius sukuria vaidmenį, nesuprasdamas, ką padarė, nes su juo kažką padarė režisierius. Tai yra tam tikras dialogas, kad kažkas įvyktų. Jeigu režisierius galvoja tik apie spektaklį, o aktoriai jam tik atlikėjai, tas pokalbis turi mažiau šansų atsitikti“, – apie aktoriaus būtinybę jaustis reikalingu kalbėjo R. Renevytė ir pridūrė, kad taip pat turi jaustis ir žiūrovas. Ne taip, kaip kino salėje – yra žiūrovų ar ne – juosta sukasi, filmas eina. Teatre esą negali būti tokio jausmo, turi jausti, kad esi reikalingas.

Kritika ir teatras – neatsiejamos sritys? „Jos viena kitai reikalingos, nes viena kitą maitina, bet kaip visi galime pajusti ir iš kritikų, režisierių (nesinori sakyti arogancijos) tam tikro autonomiškumo siekio – tarsi nereikia tų tekstų... Gal režisieriams ir nereikia, bet aktoriams – taip, nes jie tuos spektaklius kuria kiekvieną dieną. Eiti į tuos pačius spektaklius reikia, rašyti apie tuos pačius spektaklius reikia, nes matai, kaip viskas keičiasi. Ir režisūriškai svarbu stebėti spektaklius, ne tik premjeras – juos keičia laikas, kontekstas, dubleriai, kita žiūrovų karta. Kritika svarbi spektaklio gyvavimo dalis, ne tik jo pašventinimas ir priėmimas į pasaulį ir pasakymas – geras ar blogas“, – pažymėjo teatro kritikė.

Kritika vyksta dėl teatro

Ilgainiui susiformavo požiūris, kad kritika tėra kritikavimas, bet tai, anot R. Renevytės, yra svarbi refleksija, profesionalaus žiūrovo žvilgsnis, pasakymas, kas spektakliuose veikia, o kas ne, ką vertėtų patobulinti, kas neaišku.

„Po to, kai išeina premjera, pasirodo recenzijos, jeigu jos nėra parašytos „iš reikalo“, o apgalvotos, spektaklis galėtų būti tobulinamas. Režisieriai, dramaturgai, aktoriai, kritikai ateina į teatrą, nes jį myli, o ne dėl kitų priežasčių, ne dėl to, kad galvoja, kad tai gera darbo vieta. Visi žinome, kad tai nėra gera darbo vieta, bet tai, be ko tu negali gyventi. Visi esame suinteresuoti, kad teatras būtų kuo geresnis. Kritika niekada neturėtų turėti įžeidaus atspalvio, ar būti ta, kuri išsako priekaištus, ji turėtų nuteikti optimistiškai. Menininkai jautrūs, įsižeidžia dėl pastebėjimų, bet kritika vyksta dėl teatro, o ne dėl asmeninių žmogaus noro įžeisti ar su žemėmis sumaišyti. Kritika nėra apie asmeninį sąskaitų suvedinėjimą, nors visi, daugiau ar mažiau, esame teatre pažįstami. Kritika yra apie norą, kad spektakliai gyventų, tobulėtų, būtų geri. <...> spektaklis užgęsta ne dėl recenzijos, jis užgęsta dėl to, kad žiūrovai pamato, kad jis nevertas gyventi“, – neabejoja R. Renevytė.

Paklausta, ar tarp grėsmių teatrui ateityje nematanti jo tapimo lokaliu reiškiniu, R. Renevytė pastebėjo, kad tai gali nutikti nebent dėl baimės tokiais tapti.

„Mes tampame lokalūs, kai to bijome. Pradedame kalbėti tarptautine kalba, kurios net nejaučiame, pradedame kalbėti sau svetima kalba ir tada pasidarome apie nieką. Tą lokalumą galima pramušti – būti savo vietoje, savo laiku, būti savimi. Man atrodo, kad būsime pastebėti būtent taip, o ne bandant kopijuoti. Tie kopijavimai niekur neveda, sustoja kažkur pusiaukelėje, palieka daug klaustukų, daug nesusipratusių žmonių, bandymai būti kažkuo kitu, nei esi iš tikrųjų – paklaidina“, – įsitikinusi ji.

Teatras yra apie tiesą, tad, pasak R. Renevytės, svarbu sau nemeluoti. „Rašydama su tuo susiduriu – norisi save pranokti, nustebinti, bet, man atrodo, reikia būti savo vietoje. Kaip pasakė Eimuntas Nekrošius: „Tyla pastato visus į vietą.“ Reikia kurti iš savęs, juk nesi tuščias žmogus... Galbūt tokiu jautiesi, jei taip, tada kurk apie tuštumą, kurią jauti. Tai vis tiek bus spektaklis ne apie tuštumą, o apie tave. Būti savo vietoje – yra labai svarbu, bet, aišku, savo vietą reikia surasti. Apie tuos ieškojimus – turbūt pats įdomiausias teatras“, – sakė teatro kritikė.