Nuo sentimentų nepabėgsi
„Tėčio daug koncertuota, dažnai visur kartu važinėdavome jį lydėdami – daug šiltų atsiminimų iš to laiko“, – pasakojo Aurimas.
Iš Zarasų kilęs Algirdas Svidinskas jau keli dešimtmečiai gyvena Kauno rajone. Nors baigė inžinerijos mokslus, nuo 2001-ųjų organizuoja kasmetinį dainuojamosios poezijos festivalį „Akacijų alėja“.
Sūnus Aurimas taip pat baigęs techninę specialybę – architektūros inžinerijos mokslus, dirba šioje srityje. Su pasakymu, kad buvimas bardu turi savo žavesio, A. Svidinskas sutiko, kaip ir su tuo, kad pats festivalis „Akacijų alėja“ turi tam tikrą „svorį“, kuris galbūt kažkiek ir vaikystę praskaidrino.
„Kiekvienas esame individualus... Ar susiję, kad mano vaikystė buvo tokia šilta, su tuo, kad tėtis bardas? Tokias sąsajas turbūt galima pastebėti, taip, vaikystę labai gražią turėjome“, – samprotavo pašnekovas.
Ir gitaros pradmenų jį išmokė tėtis. „Vaikystėje gitara buvo paimama“, – tėčio pamokas prisiminė Aurimas, „Akacijų alėjoje “ atlikinėsiantis jo dainas.
Pašnekovas atviravo, kad mokėjimo groti gitara niekada pernelyg nesureikšmindavęs, net ir studjų laikais, kai, regis, galbūt ir visai būtų neblogai tokiu gebėjimu prieš kolegas pasididžiuoti.
„Nelabai viešindavausi, bet tai visą laiką buvo arti manęs. Jaučiu dainuojamosios poezijos žanro svarbumą, norą jo nepaleisti, kad ir ne viešai atlikinėjant, o labiau privačiai“, – kalbėjo A. Svidinskas.
Dėl to, matyt, ir jaudulys besiruošiant festivaliui bus didesnis – pasirodymas juk viešas, – svarstau. „Kaip ir nebėra kada jaudintis... Studijų metais viena dėstytoja per peržiūras ar gynimus sakydavo: „Jau nesijaudinkit, nepanikuokite, kas padaryta, tas. Dabar šventė, dabar rodote tai, ką turite.“ Tad iš šitos pusės – jaudulio nėra. Renkamės prisiminti tėčio kūrybą – ką jis daro, darė“, – paaiškino Aurimas.
A. Svidinskas neslėpė, kad tai, kokios dainos skambės bardų festivalyje, kurios abiem yra artimesnės – sprendė kartu su tėčiu, ieškojo kompromisų.
Tačiau kūrinių pavadinimų, skambėsiančių festivalyje, ir to, ar tėčiui sveikata leis būti šalia, pašnekovas neišdavė: „Per Akacijas ir sužinosime – nuo sentimentų vis tiek nepabėgsi, juo labiau su tėčio kūryba.“
Ar neketinąs senoje pasirodyti kartu su tėčiu? Šį klausimą išgirdęs Aurimas, nutęsdamas ištaria: „Pasvajoti galima...“ Tačiau, svajonės tam ir yra, kad pildytųsi, teisybę sakant, abu jau yra kartu kelis kartus lipę ant scenos.
O reakcija dalinantis apie tai įspūdžiais, viską pasakanti. „Patiko, kaip nepatiks!”, – apie bendradarbiavimą su tėčiu kalbėjo pašnekovas.
Bet tėčiai juk nelinkę saldžialiežuvauti – kritiką žeria be užuolankų. Tačiau A. Svidinskas ir aštresnius žodžius priima su aiškiu žinojimu, jie, anot pašnekovo, „išsakomi su meile“.
Labiausiai svarbus kasdienis rūpinimasis vienas kitu, šeima
Architektūra ir bardų muzikos žanras, ko gero, nelabai susišaukiantis, visgi A. Svidinskas linkęs pripažinti, kad pasąmoningai šios sritys viena kitą paveikia. „Tokie dalykai sugeba išlįsti, taip mes užprogramuoti – ieškoti tendencijų tam tikruose dalykuose, tuomet ir kiti, tiek racijų neturintys – sugeba lengviau užsipildyti“, – sakė jis ir pridūrė, kad tiesioginių sąsajų vis dėlto neįžvelgiantis, nes ir savos kūrybos nelabai bekuriantis – šįsyk atlikinėsiąs tėčio kūrinius.
Dažnai yra siekiama patobulinti senesnio atlikimo dainas. A. Svidinskas pažymėjo, specialiai to nedarysiantis, tačiau esą savo indėlį, kad ir nenorom, vis tiek įneši. „Gali žmogus kitaip ir žodžius, ir emociją suprasti... Visi klausytojai gali kitaip interpretuoti, taip pat ir atlikėjas. Tikriausiai, šiek tiek yra to kitokio prieskonio“, – kiekvieno individualų supratimą išskyrė jis.
Bet panašumą su savo tėčiu tikino juntantis: „ Pagalvoju ir pastebiu, kokie esame panašūs. Na, o tėtis tai sugeba sudėti į dainas...“
Etnokultūrininkai visada pabrėžia Algirdo Svidinsko kraštotyrinės veiklos svarbą. Jo organizuotų ekspedicijų rezultatas – užrašyta ir Lietuvos tautosakos archyvui pristatyta apie pusantro tūkstančio vienetų liaudies dainų, instrumentinių kūrinių, pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos kūrinių. Jie skambėjo ir jo vadovaujamų folkloro ansamblių programose.
Kalbėdamas apie etnokultūrą, Aurimas pastebėjo, kad tradicijos šeimoje yra tarsi „įaugusios į kraują“, puoselėjamos. „Su sese Raminta kiekvienais metais stengiamės sudalyvauti Rasos šventėje, teisingai jas paminėti... Bet, iš esmės, turbūt labiausiai svarbus yra kasdienis rūpinimasis vienas kitu, šeima. Tos vertybės nuo mažens ir su etnokultūra puoselėjamos – meilė šeimai, aplinkai“, – sakė jis.