Didžiosios premjeros išvakarėse A.Cholina apie spektaklio gimimą ir scenoje netrukus sprogsiančią tėvų ir vaikų santykių dramą kalbėjosi su žinomu psichologu, sąmoningumo mokytoju ir trijų vaikų tėvu Pauliumi Rakštiku. Atsakydama į profesionalaus psichologo klausimus, A. Cholina leidosi į ekskursiją po tėvų ir vaikų santykius bei savo pačios vaikystę, neslėpdama, kad visi jos spektakliai – tai savotiška jos pačios išgyvenimų laboratorija, o šis – ypatingai.
– Mačiau generalinę repeticiją ir turiu pripažinti, kad tai tikrai jaudinantis spektaklis, kuris giliai paliečia tėvų ir vaikų santykius. Ar jūs pati pamenate momentą, kai kilo mintis imtis būtent šios temos?
– Teatre man visada buvo įdomu statyti apie tai, kas vyksta tarp žmonių, – visada gręžiuosi į santykius, ir nesvarbu, ar remiuosi literatūra, ar idėja gimsta mano galvoje. Šiai naujai temai apie santykius, tik šįkart – apie tėvų ir vaikų, reikėjo pribręsti. Tai mažai teatre liesta, sudėtinga ir daugiasluoksnė tema. Aš augau tokioje aplinkoje, kuri nebūtinai skatino mane atsigręžti į save. Su laiku tas procesas pradėjo vykti ir vyksta iki šiol, nes pradedi suprasti, kad į daugelį klausimų sau ir apie save neatsakysi be kruopščios vaikystėje patirtų išgyvenimų analizės. Pajutau, kad turiu ką pasakyti šia svarbia ir daugeliui jautria tema, ir tai galiu padaryti remdamasi savo patyrimu, savo vaikystės prisiminimais, fragmentais iš praeities, kai stebėdavau, kokia yra kitų vaikystė, kokie kitų vaikų santykiai su tėvais. Taip pat remiuosi ir autentiškomis savo jaunų šokėjų patirtimis. Man visada buvo įdomu pasigilinti į visų sutiktų žmonių gyvenimo istorijas, jas perleisti per save, suprasti, ką išgyvena kitas…
– Dėl šių priežasčių ir nusprendėte paliesti tokią teatrui nebūdingą temą?
– Spektaklį visada statai iš skausmo – dėl to, kad gaila žmonių, kaip jie gyvena ir ką patiria. Tada sukyla noras jiems padėti, tarsi atverti jiems akis – meno pagalba iš šono žmogui parodyti jį patį, naiviai tikintis, kad tai palengvins jo būtį…
– Tačiau kuo ši tema pasirodė aktuali būtent dabar? Kodėl ne prieš dešimt metų ar ne po dešimties?
– Kad galėtum spektaklyje priartėti prie tiesos, apimti jautriausius temos aspektus, turi pasiruošti. Geras režisierius yra tas, kuris sugeba aplenkti laiką, kuris užkabina aktualiją tinkamu momentu. Manyje ši tema brendo ilgai ir atsitiko todėl, kad šiemet prie Lietuvos tarptautinės baleto akademijos (LTBA) surinkau Meistriškumo klasę, kurioje mokosi gabūs baletui vaikai. Pradėjau dirbti, ir tas realus susitikimas su vaikais, tarp mūsų užsimezgęs ryšys tarsi buvo ženklas, kad būtent dabar atėjo tas momentas, kai galiu paliesti vaikų ir tėvų santykių temą. Užkūriau kūrybinį procesą, kurio metu dažnai pagalvodavau, kaip nuostabu, kad vaikus spektaklyje šoks ne suaugę artistai, o išties vaikai.
– Ar vaikai gali įtikinamai perteikti scenoje tai, ko jie patys galbūt neišgyveno?
– Net labai. Svarbu tik aiškiai suformuluoti jiems užduotis ir pasakyti, kad scenoje jie vaidins ne save, o kitą žmogų. Spektaklį pradėjau statyti praėjusių metų rudenį ir kūriau jį beveik dešimt mėnesių, kaip niekad lėtai, nes įprastai spektaklį pastatau per pusantro mėnesio. Per tą laiką vaikai užaugo vidumi, tapo „mano“ – sudėtingos psichologinės užduotys jiems tapo įkandamos. Statydama spektaklį nuolat kreipiau dėmesį į vaikų reakcijas – ar jiems tai aktualu, ar suprantama, nes puikiai supratau, kad susiduriu su kita vaikų karta, kuri šeimose patiria visai kitus išgyvenimus.
– Kaip jaučiatės statydama kūrinį, kuris jus pačią verčia atsigręžti į savo vaikystę?
– Tai yra vienu metu ir įdomu, ir sunku. Visi mano spektakliai man yra savotiška terapija. Suprantu ir tai, kad visus spektaklius visų pirmą statau sau. Pastatymo procesas yra lyg darbas mano pačios vidaus laboratorijoje, kur kalbuosi su savimi, atsakinėju sau į klausimus – čia tarsi preparuoju savo sielą. Kad paskui visa tai pasiektų ir žiūrovo vidų, turiu iš naujo viską išjausti, išgryninti tas mintis, nes kai nori kažką pasakyti šokio kalba, mintis turi būti aiški, kad tai būtų paveiku. Taigi, prieš susitikdama su artistais ir prieš kviesdama artistus susitikti su žiūrovais, pirmiausiai turiu susitikimą su pačia savimi…
– Spektaklyje šoka per dvidešimt artistų – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Kai kurie jų – tikėtina – patys yra tėvai. Kaip visi jie reagavo į spektaklio medžiagą? Kaip jiems pristatėte istoriją, kurią šįkart kūrėte pati, nesiremdama jokiais literatūros kūriniais?
– Tie artistai, kurie mane pažįsta, manimi pasitiki. Dažniausiai besąlygiškai, nes žino, kad jeigu jau kažko imuosi – padarysiu. Vaikai mažiau suprato, į ką jie eina. Prieš pradedant dirbti paprašiau jų parašyti man anoniminius laiškus apie jų blogiausią ir geriausią patirtį su tėvais. Kadangi nežinojau jų rašto, jie buvo saugūs ir galėjo rašyti gana atvirai, o aš tokiu būdu norėjau suprasti, kas vyksta jų širdyse. Ir jie parašė. Gavusi jų laiškus, sudėjau jų ir savo patirtis, ir pastebėjau, kad tie dalykai, kurie įsirėžia į atmintį, kurie lieka neišspręsti ir kurie galbūt virsta traumomis, yra labai panašūs. Todėl neliko abejonių, kad vaikai supras spektaklio užduotis. Dabar džiaugiuosi, kad rizikavau ir patikėjau vaikams vaidmenis. Suaugę artistai visada padarys, ką jiems užduosi, bet suderinti tas amžiaus grupes, kad spektaklyje jos virstų šeimomis ir kad visi sugebėtų išreikšti santykių subtilybes – didelė užduotis. Kadangi procesas buvo ilgas, ir spektaklio tėvai, ir vaikai spėjo įsigyventi į savo vaidmenis, kartu atradome šokio išraišką, todėl galiu teigti, kad paveikumas pasiektas.
– Anželika, o kaip Jūsų pačios vaikystėje ir jaunystėje patirti santykiai su tėvais atsispindi šiame spektaklyje ir tokios temos pasirinkime?
– Mes iš principo augome sudėtingame laike – juk esu tarybinių laikų vaikas. Palyginus su dabarties pasiūla, dauguma išgyvenome nepriteklių, buvome apriboti, neturėjome galimybės keliauti, pažinti. Iš vaikystės labiausiai atsimenu, kad aplinka iš manęs visą laiką reikalavo. Tai sukeldavo didelę įtampą. Tiesa, žmogus labai greitai prie visko pripranta, vaikas – taip pat. Vaikai tiesiog nemoka tam pasipriešinti… Savo vaikystę atsimenu kaip keistą laiką. Nebuvo joje pakankamai harmonijos, juk ne pramogų reikėdavo, o šilumos, tikro santykio. Spektaklis pagrindą vis tik sudaro pastebėtos patirtys. O pats kūrinys yra tarsi žvilgsnis į tėvų ir vaikų santykius, bet ne manęs dabartinės, suaugusios, o tos mergaitės, kuri kažkada buvo vaikas, akimis.
– Spektaklio aprašyme radau tokią Jūsų citatą: „Noriu paskatinti suaugusius pažiūrėti į vaikus kaip į lygiavertes asmenybes, mokytojus, išgirsti juos ir pamatyti jų atsineštą savitumą“. Kuo Jums svarbūs šie norai?
– Man atrodo, kad tai esmių esmė. Būsimiems tėvams taip pat būtų svarbu suprasti, kad vaikai yra ne tęsinys, ne „mano kraujas“, o tik kiti žmonės, kurie ateina per mus. Vaikams būtina leisti būti savimi. Vaikas nėra nuosavybė, jo negalima savintis. Jis yra lygiavertis žmogus suaugusiam žmogui. Vaiko nereikia auklėti, su vaiku reikia susidraugauti ir būti jam pavyzdžiu, vaiką reikia išgirsti.
– O kaip paklausti šešiamečio, aštuonmečio, dešimtmečio, ko jis nori? Kaip „įlįsti“ į jo vidų?
– Paprastai. Jeigu nori pamatyti – žiūrėk. O mes ar tikrai žiūrime ir įsižiūrime? Pavyzdžiui, vaikui įdomu drugeliai, o tėvai nori, kad jis taptų teisininku. Nors vaikui įdomu drugeliai. Tada tėvai imasi priemonių, stengiasi atkalbėti, nukreipti jo mintis ir nepalaiko jo tikrojo noro. O jeigu dar tas vaikas pareikštų, kad norėtų savo gyvenimą paskirti kokios nors vienos ypatingos drugelių rūšies tyrinėjimui, tai turbūt prilygtų tėvams šoko būsenai. Žinoma, visi vaikams savaip nori gero, bet meilės prasmė yra daryti dėl kito tai, ko kitam reikia ir laiku… Ši mintis taip pat yra spektaklyje. Norisi, kad tėvai atsitrauktų ir pažiūrėtų į savo vaiką iš šono, kas jis per žmogus, kas jo akyse, viduje, kaip jis pats reaguoja į situacijas, o ne kaip „reikia“ reaguoti. Ta vaiko atsinešta autentika išsitrina labai greitai, tad reikia jam padėti atsiskleisti. Juk daugeliui pažįstama, kai jaunas žmogus pusę savo gyvenimo praleidžia užduodamas sau tą egzistencinį klausimą – „Tai kas gi aš iš tikro esu ir ko iš tikro noriu?“ Ir, beje, nebūtinai randa atsakymą…
– Atkartojate tai, ką ir psichologų bendruomenė nuolat pabrėžia – pastebėti tą žmogaus autentiškumą, leisti jam skleistis jį palaikant, o ne primetant kažkokius modelius… Pagrindinį spektaklio tikslą įvardijate taip: „Tikiuosi, kad iš šono pamatyti šeimų elgesio modeliai privers visus susimąstyti ir inspiruos keistis“. Čia planas maksimum?
– Man užtektų, jeigo po spektaklio tėvai nuoširdžiai apkabintų savo vaikus, o vaikai savo tėvus. Kad pamąstytų drauge, patylėtų…
– Išties, pamatyti save iš šono gali būti nesmagu – ir pats žiūrėdamas repeticiją tai patyriau, kai kažkurioje iš scenų atpažinau save-tėvą, ir ta akistata nėra smagi. Kaip manote, ar to užtenka norint tapti geresniu tėvu? – Pamatai ir kas toliau?
– Meno tokia paskirtis – paliesti sielą ir padaryti sukrėtimą. Jeigu pavyksta, galima tikėtis kažkokio gilesnio susimąstymo ar naujo elgesio, bet nebūtinai tai atsitinka. Norėčiau, kad įvyktų tas sukrėtimas. Kad susimąstytume ir kuo mažiau gadintume vaikus.
– Suprantu, kad spektaklyje tikitės matyti tėvus su vaikais?
– Tikiu, kad tie, kuriuos spektaklis palies, paskui atsives į jį savo tėvus arba vaikus. Juk vaikais buvome absoliučiai kiekvienas.
– Psichologai auklėjimo, tėvų ir vaikų santykių temose dažnai pabrėžia, galima sakyti, kad taip liūdnai juokauja, jog visi esame neišvengiamai traumuoti, ir kad geriausia, ką galime kaip tėvai – traumuoti kaip įmanoma mažiau ar švelniau. Suprask, kad netraumuoti nepavyks. Jūsų manymu, kaip tada užauginti tą psichologiškai sveiką vaiką?
– Turbūt ne… Laikai tokie, kad daugelis dabar gimdo ne vaikus, o palikuonis. Be to, buitis ir kasdienybės problemos apsunkina santykius, atima iš jų grožį, kokybę. Bet mokytis būti tėvais reikia. Manau, kad vaiką reikia ne tik besąlygiškai mylėti, bet reikėtų jį ir besąlygiškai gerbti. Vaiko tik kūnelis mažas, bet jis yra žmogus, kuris greitai užaugs. Turbūt neįmanoma sukurti idilijos, bet reikia matyti, jausti ir girdėti, tai yra, nepavargti būti tėvais.
– Stebėdamas repeticiją, iš pradžių bandžiau žymėtis, kiek atpažįstu situacijų Jūsų sukurtose scenose, bet vėliau nustojau, nes tų scenų buvo labai daug. Kaip ta etiudų gausybė ir įvairovė sukrito į vientisą spektaklį?
– Pradžioje svarsčiau, ar man užteks temų, kurias reikėtų paliesti, kurios būtų vertos scenos, spektaklio. Bet kai pradėjau statyti, situacijų pasidarė tokia begalybė… Supratau, kad reikia stabdyti, nes tėvų ir vaikų santykis yra tokia plati ir aktuali tema, kad galima pastatyti spektaklį, kuris tęsis iki ryto. Galutinėje versijoje liko tai, kas, mano manymu, ryškiausia – šešių šeimų kasdienybės fragmentai, kuriuos savo gyvenimuose buvo patyrę daugelis.
– Spektaklyje skamba galinga J.S.Bacho muzika. Ji neįtikėtinai paveiki ir labai tinka Jūsų pasirinktai spektaklio temai. Ar turėjote Bachui alternatyvų?
– Seniai norėjau statyti pagal Bachą, nes, kaip juokavo vienas nuostabus kompozitorius, Bacho muzikos verpetai tokie tobuli, kad net pikta. Ir išties, kokį kūrinį bepaimsi, jis asocijuojasi su žmogaus kalba ir skamba kaip dramaturgijos pilni dialogai. Man tereikėjo tuose kūriniuose atpažinti tėvų ir vaikų santykių siužetus, kurie galėtų juose „apsigyventi“.
– Man įsirėžė scena, kai mergaitės matuojasi savo mamų batus – tarsi skuba užaugti, ir jiems patiems jaunystė yra tai, iš ko jie nori ištrūkti. Paradoksalu, bet užaugus dažnai norime grįžti į tą jaunystę… O Jums pačiai kyla tokių norų?
– Nenorėčiau grįžti atgal, nes, man atrodo, kad būtent dabar yra geriausias mano laikas. Nostalgijos praeičiai nejaučiu, kaip tik – labiausiai komplikuotos asociacijos yra susijusios su jaunyste. Gaila, kad mes nemokėjome ja naudotis… Todėl taip ir spektaklį pavadinau, nes man atrodo, kad būtent jaunystėje įvyksta didžiausi ir aštriausiai išjaučiami konfliktai, opiausios situacijos. Vaikai nori suaugti, paauglystė patiria konfliktą su dar nebrandžiais tėvais, įvyksta visas emocijų uraganas… O juk ir tėvai irgi nebūna pasiruošę staigiai subręsti, ko iš jų reikalauja vaikų atsiradimas, todėl jie dar nori toje jaunystėje likti, pabūti.
Vaikams – atvirkščiai – laikas eina lėtai, jie nori greičiau patirti gyvenimą. Čia irgi užprogramuota priešprieša.
– Esate sakiusi, kad į vaikus verta pažiūrėti kaip į mokytojus. Ko iš jų galima pasimokyti?
– Visko. Manau, kad vaikai išvis realiausiai mato pasaulį, jo paprastumą, nes iš tikrųjų viskas ir yra paprasta. Čia tik mes, suaugusieji, viską paverčiame sudėtingais dalykais. Sveika į daug ką pažiūrėti vaiko akimis, išgirsti vaiko iš kažkur atsineštą išmintį. Juk kartais vaikai pažeria tokių perlų, kuriuos išgirdę net žagtelėjame. Tokie momentai – gera proga pajusti, įsigilinti į vaiko esmę, perprasti, kaip vaikai mato pasaulį. Aš būtent taip ir bendrauju su sutiktais vaikais – klausiu ir klausausi, ką jie atsako. Kai kurių jų minčių vingių mes patys nė nesugalvotume. Kad ir su tais laiškais, kuriuos man rašė mažieji „Jaunystės“ artistai, – man buvo labai svarbu ir įdomu sužinoti, kaip jie mąsto, kaip vertina situacijas. Tai yra neįtikėtina medžiaga. Gal vaikams kartais pritrūksta žodžių, bet jie viską jaučia ir viską supranta. Todėl nuvertinti vaikų nereikia. Tiesiog negalima.
– Ačiū už pokalbį. Dar kartą žiūrėsiu spektaklį ir šįkart kviesiu kartu keliauti vaikus.